Septynioliktosios diskusijų minutė.

Sveiki, visi čia susirinkę!
Lapkričio Septynioliktosios diskusijų tema: Medžiai.
Daugelio iš jūsų galvose, turbūt, suknibždėjo mintelė: "Ką, po velnių, galima šnekėti apie medžius?". Och, mano mielieji, medžiai yra viena iš tų temų, apie kurias galima šnekėti ir šnekėti. Tarsi šaukštu iš jūros vandenį semk - vis tiek neišsemsi. Žinoma, pavyktų, bet tam reikėtų begalės metų ar tūkstantmečių, mat jums vis pakištų koją Motinėlė Gamta: tai koks lietus imtų pliaupti ir vis pripildytų jūsų jūrą iš naujo. O juk ta jūra irgi nepėsšia - turi upių ir upelių, kurie į ją įteka. Taip, kad darbas būtų bevaisis.
O grįžtant prie medžių...
Medis yra magiškas dalykas. Magiškas, nors ir sukurtas žmogaus, ar vėjo supustytas. Kai kuriuos jų patys ir sukūrėme, o kažkodėl meilės jiems nėra. Juk tai darbo vaisius - imk ir brangink. Bet vietoje to, kad bent pažvelgiant į medeliuką, apdovanoti jį šypsniu, žvelgiame į jį tarsi į daiktą ir tas žvilgsnis lyg perskrodžia jį kiauriai - pažvelgta buvo tik todėl, jog norėjome apžiūrėti namą ar kažką, kas už to medžio stovi. Ir tada augalui tenka pikta replika, atseit, kas jį čia sugalvojo pasodint. O medis tarnaujasi daugelyje sričių ir kol kas nė karto negirdėjau, kad nors vienas iš jų skųstųsi. Su kiekvienu įkvėpimu turėtume pagalvoti apie žaliuosius draugus, kurie mums dovanoja galimybę gyventi. O mes ką? Negerbiam, kertam, baldus gaminam. Ech...
Kiekvienas medis turi savo istoriją. Jeigu tik galėtų ją papasakoti, manau, jog pasiklausyti tikrai būtų ko. Daug ką jie matė, daug ir girdėjo, bet tyli ir saugo tas paslaptis, lyg jos būtų jų pačių.
Medis yra priklausomas nuo aplinkos, o tai, turbūt, tikrai nėra rožėmis klotas gyvenimas. Užsinorėjo tave kas nors nukirst ("ach, tu, bjaurybe, blokuoji man vaizdą!"), tai ir nukirs. Nepaklaus, nesusimąstys. Tik čiups kirvį į rankas (gal labiau tikėtina, jog tai bus elektrinis pjūklas) ir jau tiek tave kas ir tematė. Ne tik žmogus medžio kontrolę ima į rankas. Tarkim, vėjas. Eini mišku, parku ir girdi, kaip medžių viršūnės siūbuoja: lėtai ir kankinančiai. Ir tas siūbavimas liausis tik tada, kai vėjas nurims. Tiksliau pasakius, kas sukūrė, tas ir kontroliuoja, sava nuomonė šiame gyvenime nelabai ir terūpi. O ką jau šnekėti apie medžius.
O susimąstyti iš tiesų verta.

Gyvenimas.

Kai jis pasakojo savo hipotezę apie kraujo krešulį smegenyse, mano mintyse, pačiai to visai nenorėjus, išniro sakinys "Aš noriu gyventi" ir, lyg mestas į sieną, tvinkčiojo mano galvoje.
"Galimas kraujo išsiliejimas. Ir žmogus miršta"
Kaip tik tuo metu sužaidė mano fantazija, kuri savo žaidimu man neduoda ramybės iki šiol. Žmogus būtų nežmogus, jeigu nors akimirką nebūtų įsivaizdavęs liūdnus savo draugus, išsirikiavusius eile prie karsto. Riedančios ašaros ir tylus atsisveikinimai.
"Ar kas nors manęs ilgėsis?"
Apie tai galvoti gana kvaila. Bet fantazijos žaidimas turi savas taisykles, kurių nedera laužyti.
O antradienį viską sužinosiu.
Bet lyg ir norisi kam nors pasisakyti "Žinai, galbūt aš mirsiu." ir stebėti to žmogaus reakciją. Tačiau tai jau dėmesio troškimas ir už tokius dalykus žmonės smerkiami.
Antradienį.


.....
A. -Tai gal todėl tu tokia sugniuždyta?
I. -O taip, jau pradėjau bijot, jog mirsiu.
M. -Tu nemirsi!
I. -Čia buvo ironija, mam. Ironija.

Tikra meilė.

Aš kaskart imdavau dainuoti, vos tik jis priliesdavo mane savo lūpomis. Rausvos ir visada šiltos. Kartais drebančios iš susijaudinimo ir mano vėsumos. Bet jis mane sušildydavo. Jutau jo šiltų pirštų šilumą, kuri pamažu sunkėsi į mane ir galiausiai mes tarsi susiliedavome. Vis labiau ir labiau. Vis karščiau ir karščiau... O mano balsas užgošdavo kambarį. Balsas, iš meilės jam.
Jis mane valdė ir aš paklusau jam.
Fleita.

Jeigu galėčiau nusišypsoti, taip ir padaryčiau. Aš tai galiu, bet mano veido raumenys priešinasi.
O verkti irgi negaliu. Nėra priežasties ir pasiteisinimo.
Be fazės ir tiek.

.

Pagauti save klausant depresiškos muzikos nėra gerai. Bet gerai yra bent tas, kad pripažįsti, jog tau kažkas blogai.
O senesnės Coldplay dainos turbūt kiekvienam įtaisytų liūdnų minčių...
For You.
Norėčiau parašyti čia kažką protingo, kažką, kuo galėčiau didžiuotis ir žinočiau, kad tas penkiolika minučių viso rašymo nenuėjo perniek.
Bet vargu ar tokį įrašą čia kada nors rasiu. Keista- o juk dažniausiai žmonės kuriasi blogus, kad galėtų rašyti juose kažką reikšmingo ir jiems svarbaus. O pas mane lyg viskas atvirkščiai- kuriausi blogą, norėdama jame rašyti kažką gražaus, bet, kaip pasitaiko, mano ketinimai nepasiteisino.
Negi kiekvieną dieną versi save rašyti eiles ar kažkokius pamąstymus??

Ypatingas.

Jis kvėpavo.
Kiekviena savo organizmo ląstele jautė kažką. Kažką tyro ir švelnaus. Deja, tas kažkas nuslydo jo glotniu paviršiumi ir jį prarijo žalia bedugnė.
Jis jautė priklausomybę nuo Vėjo. Priklausomybę nuo oro. Todėl Jis lyg ir norėjo nustoti kvėpuoti.
Vėjas ant jo supyko. Jis supykdė Vėją. O tai buvo neleistina.
Atsivėrė bedugnė. Jis krito.
Bedugnė nėra jau tokia bloga. Vėjas klydo.

Ir tik ryški raudona spalva rodė jo egzistenciją.

Lapas ant žolės.

Šiandien sutvirtinimo sakramentas.
Nejaučiu kažkokios "šviesos" savyje ar Šventosios Dvasios apsilankymo. Ir nemanau, kad toks bus. Jau seniai nejaučiu tikėjimo savyje. Esu lyg ir netikinti.

Miręs miestas.

Šiandien buvo ganėtinai šalta. Pastaruoju metu man šalta visur ir beveik visada. Nieko keisto- jau oras rudenėja ir per petrauką pažvelgusi pro mokyklos langą pastebėjau jau ruduojančius lapus. Keista, atrodo dar vakar spintoje ieškojau kažko plono. O dabar- atvirkščiai. Susirenk, žmogau, ir vis vien stipsi iš šalčio. O vat mokyklos administracija turbūt net mintelės apie šildymą neturėjo. Tik įeini į klasę ir matai pravirus langus. Tas pats su "Slėnio savivaldybe". Mūsiškiai, turbūt, anglių į krosnelę įdės, kai tik termometras rodys minus dvidešimt penki laipsniai pono Celsijaus.
Taigi susirengiau kaip tik bemokėjau ir išsliūkinau laukan aplankyt draugės. Ganėtinai jos pasiilgau, nors rašomės kiekvieną dieną, o ir matomęs ne per rečiausiai. Vat ir užplaukia toks ilgesingumo jausmas. Turbūt net galėčiau pasiilgt žmogaus, kuris stovi už gretimos sienos.
Kaip jau minėjau, išėjau iš namų. Pirma turėjau užsukt pas siuvėją dėl švarko, bet ji dar nebuvo visko spėjusi pasiūti, taip kad ėjau tiesiai pas Aušrą. Dažniausiai kai einu viena, skubu. Lyg bijodama kažką sutikti ar kur nespėti. Bet tąkart jaučiaus keistai rami. Gal dėl oro permainų?.. Eidama pastebėjau, kad miestas beveik tuščias. O galvojau, bus daug vaikų, juk septynios pamokos kątik baigėsi... Bet kur tau. Aplink beveik nė dvasios. Toks šaltas, miręs miestas... Aišku, buvo vienas kitas praeivis, bet visi atrodė taip, lyg mirtis juos vytųs. Dar Iki parduotuvėje išgirdusi motiną sakant dukrai: "Greičiau apsiprekinam ir einam iš čia" frazę, pamaniau, kad gal pražioplinau lrt.lt naujienas ir gal pasaulio pabaiga artėja ar ką? Bet juk nesąmonė, taip nebūna. Gyvenimas juk ne kažkoks snobiškas kino filmas.
Kažin kur visi dingo?

Pirmasis.

Nežadu rašyti kažkokio aprašymo ar biografijos apie save. Kuklus imtų kloti apie save tik ydas, o talentus užslėptų, pagyrūnas- imtų puikuotis savo darbais. Bet yra ir žmonių, kurie bando kažkuo apsimesti. Bet aš nenoriu būti skirstoma į kažkokius terminus ar rėmus. Pasielgsiu protingiausiai- nutylėsiu.
Šis įrašas pirmasis, bet niekuo neypatingas. Jį rašydama neskiriu kažkokio dėmesio ar stengiuosi tobulai sudėlioti sakinius. Įrašas toks pats, kaip ir kiti.
O kad taip būtų skirstomi žmonės...
Tiksliau, neskirstomi visai.
Diskriminacija egzistuoja visur. Žmonės hali būti diskriminuojami beveik dėl visko: elgesio, mąstymo, išvaizdos. Kodėl grožis yra skirstomas į kažkokius standartus? 90-60-90. Juk grožis suprantamas savaip. Keista: kiekvienas jaučiasi negražus. Tai kur tobulybė? Kur mūsų nustatyti standartai? Vadinasi, jie neegzistuoja. Jeigu atitinki standartus, bet vis tiek jautiesi nepatenkintas, tobulybės nėra. Standartų irgi.
Pasaulis kartais man atrodo toks netikras. Žmonių juokas ir žvilgsniai. Jie tarsi nustatyti atrodyti laimingi. Tiesiog šaukte šaukia: "Man viskas gerai!". Juk nėra žmogaus, kuriam būtų viskas gerai.
Aš vienas iš tų žmonių.