.

Pagauti save klausant depresiškos muzikos nėra gerai. Bet gerai yra bent tas, kad pripažįsti, jog tau kažkas blogai.
O senesnės Coldplay dainos turbūt kiekvienam įtaisytų liūdnų minčių...
For You.
Norėčiau parašyti čia kažką protingo, kažką, kuo galėčiau didžiuotis ir žinočiau, kad tas penkiolika minučių viso rašymo nenuėjo perniek.
Bet vargu ar tokį įrašą čia kada nors rasiu. Keista- o juk dažniausiai žmonės kuriasi blogus, kad galėtų rašyti juose kažką reikšmingo ir jiems svarbaus. O pas mane lyg viskas atvirkščiai- kuriausi blogą, norėdama jame rašyti kažką gražaus, bet, kaip pasitaiko, mano ketinimai nepasiteisino.
Negi kiekvieną dieną versi save rašyti eiles ar kažkokius pamąstymus??

Ypatingas.

Jis kvėpavo.
Kiekviena savo organizmo ląstele jautė kažką. Kažką tyro ir švelnaus. Deja, tas kažkas nuslydo jo glotniu paviršiumi ir jį prarijo žalia bedugnė.
Jis jautė priklausomybę nuo Vėjo. Priklausomybę nuo oro. Todėl Jis lyg ir norėjo nustoti kvėpuoti.
Vėjas ant jo supyko. Jis supykdė Vėją. O tai buvo neleistina.
Atsivėrė bedugnė. Jis krito.
Bedugnė nėra jau tokia bloga. Vėjas klydo.

Ir tik ryški raudona spalva rodė jo egzistenciją.

Lapas ant žolės.