Septynioliktosios diskusijų minutė.

Sveiki, visi čia susirinkę!
Lapkričio Septynioliktosios diskusijų tema: Medžiai.
Daugelio iš jūsų galvose, turbūt, suknibždėjo mintelė: "Ką, po velnių, galima šnekėti apie medžius?". Och, mano mielieji, medžiai yra viena iš tų temų, apie kurias galima šnekėti ir šnekėti. Tarsi šaukštu iš jūros vandenį semk - vis tiek neišsemsi. Žinoma, pavyktų, bet tam reikėtų begalės metų ar tūkstantmečių, mat jums vis pakištų koją Motinėlė Gamta: tai koks lietus imtų pliaupti ir vis pripildytų jūsų jūrą iš naujo. O juk ta jūra irgi nepėsšia - turi upių ir upelių, kurie į ją įteka. Taip, kad darbas būtų bevaisis.
O grįžtant prie medžių...
Medis yra magiškas dalykas. Magiškas, nors ir sukurtas žmogaus, ar vėjo supustytas. Kai kuriuos jų patys ir sukūrėme, o kažkodėl meilės jiems nėra. Juk tai darbo vaisius - imk ir brangink. Bet vietoje to, kad bent pažvelgiant į medeliuką, apdovanoti jį šypsniu, žvelgiame į jį tarsi į daiktą ir tas žvilgsnis lyg perskrodžia jį kiauriai - pažvelgta buvo tik todėl, jog norėjome apžiūrėti namą ar kažką, kas už to medžio stovi. Ir tada augalui tenka pikta replika, atseit, kas jį čia sugalvojo pasodint. O medis tarnaujasi daugelyje sričių ir kol kas nė karto negirdėjau, kad nors vienas iš jų skųstųsi. Su kiekvienu įkvėpimu turėtume pagalvoti apie žaliuosius draugus, kurie mums dovanoja galimybę gyventi. O mes ką? Negerbiam, kertam, baldus gaminam. Ech...
Kiekvienas medis turi savo istoriją. Jeigu tik galėtų ją papasakoti, manau, jog pasiklausyti tikrai būtų ko. Daug ką jie matė, daug ir girdėjo, bet tyli ir saugo tas paslaptis, lyg jos būtų jų pačių.
Medis yra priklausomas nuo aplinkos, o tai, turbūt, tikrai nėra rožėmis klotas gyvenimas. Užsinorėjo tave kas nors nukirst ("ach, tu, bjaurybe, blokuoji man vaizdą!"), tai ir nukirs. Nepaklaus, nesusimąstys. Tik čiups kirvį į rankas (gal labiau tikėtina, jog tai bus elektrinis pjūklas) ir jau tiek tave kas ir tematė. Ne tik žmogus medžio kontrolę ima į rankas. Tarkim, vėjas. Eini mišku, parku ir girdi, kaip medžių viršūnės siūbuoja: lėtai ir kankinančiai. Ir tas siūbavimas liausis tik tada, kai vėjas nurims. Tiksliau pasakius, kas sukūrė, tas ir kontroliuoja, sava nuomonė šiame gyvenime nelabai ir terūpi. O ką jau šnekėti apie medžius.
O susimąstyti iš tiesų verta.

Gyvenimas.

Kai jis pasakojo savo hipotezę apie kraujo krešulį smegenyse, mano mintyse, pačiai to visai nenorėjus, išniro sakinys "Aš noriu gyventi" ir, lyg mestas į sieną, tvinkčiojo mano galvoje.
"Galimas kraujo išsiliejimas. Ir žmogus miršta"
Kaip tik tuo metu sužaidė mano fantazija, kuri savo žaidimu man neduoda ramybės iki šiol. Žmogus būtų nežmogus, jeigu nors akimirką nebūtų įsivaizdavęs liūdnus savo draugus, išsirikiavusius eile prie karsto. Riedančios ašaros ir tylus atsisveikinimai.
"Ar kas nors manęs ilgėsis?"
Apie tai galvoti gana kvaila. Bet fantazijos žaidimas turi savas taisykles, kurių nedera laužyti.
O antradienį viską sužinosiu.
Bet lyg ir norisi kam nors pasisakyti "Žinai, galbūt aš mirsiu." ir stebėti to žmogaus reakciją. Tačiau tai jau dėmesio troškimas ir už tokius dalykus žmonės smerkiami.
Antradienį.


.....
A. -Tai gal todėl tu tokia sugniuždyta?
I. -O taip, jau pradėjau bijot, jog mirsiu.
M. -Tu nemirsi!
I. -Čia buvo ironija, mam. Ironija.

Tikra meilė.

Aš kaskart imdavau dainuoti, vos tik jis priliesdavo mane savo lūpomis. Rausvos ir visada šiltos. Kartais drebančios iš susijaudinimo ir mano vėsumos. Bet jis mane sušildydavo. Jutau jo šiltų pirštų šilumą, kuri pamažu sunkėsi į mane ir galiausiai mes tarsi susiliedavome. Vis labiau ir labiau. Vis karščiau ir karščiau... O mano balsas užgošdavo kambarį. Balsas, iš meilės jam.
Jis mane valdė ir aš paklusau jam.
Fleita.

Jeigu galėčiau nusišypsoti, taip ir padaryčiau. Aš tai galiu, bet mano veido raumenys priešinasi.
O verkti irgi negaliu. Nėra priežasties ir pasiteisinimo.
Be fazės ir tiek.