Saving Me

by ~ChasingDivinity.

Išgelbėk mane....
Nuo praeities.
Nuo laiko tėkmės.
Nuo skausmo.
Nuo artimo praradimo.
Nuo padrikų minčių.

Nuo laiko švaistymo.
Nuo sudužusių svajonių.
Nuo ašarų ir abejonių.
Nuo nežinojimo ir ateities.

Gal ir kvaila to prašyti, kai žinau, jog net savęs nuo to apsaugoti negali, bet sutelk smuiko stygas ties širdį draskančiu garsu ir aš pasijusiu saugi.

Vėl.

Pasimečiau ne pasakoje, o realybėje. Kai supranti kai ką skaudaus, kai nebeturi į ką atsiremti, kai nebesupranti ar jau benori į ką nors atsiremti. O pirštai tiesiasi patys, nagai kabinasi ir nebepaleidžia.

Atsiremk į mane, aš atsiremsiu į tave. Laikysimės kartu.

Kol Trevor Morris bando išgelbėti Josh'ą.

Jeigu tektų nupasakoti savo pasaulį.

Maža dėžutė, tokia nedidelė, jog joje tilptų tik batų pora, tačiau joje telpu aš. Aš toks mažas žmogelis, jog toje dėžutėje tilptų dar vienas toks, kaip aš. Bet kol kas aš ten nieko neįsileidžiu, ten mano pasaulis, tad tik aš galiu rankomis braukti per tas žalias sienas.

(nebaigtas, bet vertas publikacijos dėl žalio šrifto, žalio paveikslėlio ir seksualaus bahūro. Būtų užtekę ir paveikslėlio.)

Mano Mylimasis.

Ak, mano meile, kodėl tu egzistuoji popieriaus lape, mano mintyse ir sapnuose, bet, deja, ne realybėje?

Mokytojos veidas švytėjo, ji prieš mus stovėdama grąžė rankas, o akyse atsispindėjo tas nekantrumas, kuris tūno mažo vaiko veide. Maloni ir jauki šypsenėlė puošė jos veidą, ji kantriai laukė tylos. Aiškiai supratau, jog šiandien man ir mano pieštukui teks kažkokia neįprasta užduotis. Nekantriai pasimuisčiau galiniame suole prie lango.
-Esu tikra, jog šiandienos tema ypač patiks mergaitėms,- ji tyliai sukrizeno, lyg ta užduotis patiktų ne tik mergaitėms, bet ir jai pačiai. -Merginos pieš savo Mylimuosius, o vaikinai - savo Mylimąsias.
Viename klasės gale pasigirdo arkliškas prunkštimas, kitame - drovūs nuostabos šūksniai. "Nuostabu" - aš užsiguliau suolą ir užsimerkiau. Bandžiau įsivaizduoti tą, kurį galėčiau vadinti savo Mylimuoju: žaisminga šypsenėlė, nevalingi plaukai, gyvas ir energingas žvilgsnis, tačiau pats Jis spinduliuoja keista, paslaptinga aura, tačiau tai tik ir vilioja prieiti arčiau, leisti save atiduoti Jam, Jo globai ir šilumai.
Žvilgtelėjau į klasiokes: jos įsikniaubusios savo popieriaus lapus, su keistomis išraiškomis veiduose, pieštuku braukė linijas lape ir piešė savo mylimųjų atvaizdus. Jos piešė, o aš turėjau Jį sugalvoti. Kad ir kaip man pasisektų Jį nupiešti, kad ir kaip kruopščiai parinkčiau spalvas Jo išvaizdai, Jis vis tiek bus netikras ir nerealus.

5 Centimeters Per Second

Šiandien paaukojau savo ne itin brangaus gyvenimo 63 minutes laiko, vien tam, jog sužinočiau, kokį atstumą sakuros žiedelis įveikia krisdamas žemėn - "5 Centimetrus Per Sekundę".
Pirmą kartą susidūriau su japonų režisieriumi Makoto Shinkai ir pirmasis įspūdis padarė savo - likau sužavėta ir nuo pačios pirmos akimirkos iki pat paskutinės supratau, jog prie šio režisieriaus darbų būtinai sugrįšiu.


Pirmasis, ir bene pats pagrindinis filmo aspektas - spalvos. Jos užburia akis, vos tik pažvelgus į ekraną, ir tie nuostabūs atspalviai, pasirodantys vienas paskui kitą, tiesiog ima ir pakeri, lyg sukausto priešais ekraną ir palieka žiūrovą, skęstantį spalvose. Visas detalumas ir kerintys gamtos vaizdai priverčia susimąstyti, jog veikėjai gyvena pasakoje.

Istorijoje gal ir neišvysime nieko naujo: pasakojimas apie du žmones, kuriems tiesiog nebuvo lemta būti kartu. Į šią istoriją įsivėlė ir dar vienas žmogelis, kuris pagal "dviejų širdžių taisyklę", neturėjo pakliūti į scenarijų. Būtent todėl ir buvo liūdna, jog pasiteisino teiginio "trečias nereikalingas" egzistavimo prasmė.
Nepaisant to viso aplinkos grožio, vieną akimirką, tik akimirką, galvoje suspurdėjo mintis, jog galbūt filme pasitaikė scenų, kuriose buvo nepagailėta sentimentalumo ir gal tai pasirodė šiek tiek perdėta, bet, o varge, nesinori net ką nors bloga ir sakyt apie, vis dėl to, nuostabų filmą.
7/10.