Frazės, kurių gyvenime nenorėčiau išgirsti

Mama: "Atsimeni, kai sakiau, jog jeigu tu nesusilankstysi drabužių, aš juos imsiu ir nunešiu į konteinerį? Šiandien mačiau vieną benamį, kuriam labai tiko tavo balti marškiniai."

Tėtis: "Žodžiu, įeinu į parduotuvę ir žiūriu, jog guminukai su akcija, per pusę kainos. Galvoju, paimsiu savo mažiui, bet paskui prisiminiau, jog lyg ir sveiką mitybą kažkas pradėjo..."

Kompiuteris: "Šiandien aš neįsijungsiu."

Direktorius: "Kadangi vienuoliktokams pritrūko vietos, dešimtokus šiais metais paliksime pagrindiniame mokyklos pastate."

Lietuvių kalbos mokytoja: "Šią pamoką skaitysime ištrauką iš Donelaičio "Metų"."

Tėtis: "Oi, kažką netyčia ištryniau iš kompiuterio. Kažkokį "Music" folder'į. Ten juk nieko svarbaus nebuvo?"

Blogger: "Per nelaimingą atsitikimą Jūsų blog'as buvo netyčia ištrintas. Atleiskite už nesusipratimus."

Aistė: "Netyčia įstojau į Klaipėdą."

Mozilla Firefox:

"Not Found

The requested URL /announce.php was not found on this server."

Jis ir Jo ateitis.

©2009 ~ekozan

Jis jau gerą pusvalandį stovėjo prieš veidrodį, rankoje laikydamas du skirtingus kaklaraiščius ir ,pats to nesuprasdamas, apsimetė, jog renkasi, kurį šiandien užsirišti. Giliai savyje jis suvokė, jog jį laiko noras niekur nevažiuoti ir likti namuose ten, kur tūnojo Jo ilgai kurtas ir puoselėtas gyvenimas.
-Rinkis šitą, - Jis net nepajuto, kaip jos rankos apsivijo kaklą ir mikliai užrišo nepriekaištingą mazgą.
Šypsena nutvieskė Jo veidą taip, tarsi viduje niekas nedraskytų į šipulius, tačiau žmonos prisilietimas šią akimirką skaudino Jį dar labiau. Bėgant laikui, gyvenimas Jį išmokė užsidėti kaukę ir slėpti jausmus.
Gėlių puokštę Jis padėjo ant sėdynės ir pats atsisėdo už vairo. Pirmą kartą pasukti raktelį buvo taip sunku, Jis be galo norėjo važiuoti, tačiau baimės jausmas, jog Jo taip ilgai ugdytas pasitikėjimas savimi vėl sutrupės, kaustė ir Jį menkino.
Meilė Jai buvo nesibaigianti - Jis tą suprato, vos pirmą kartą pasakęs Jai tuos tris žodžius. Ir meilė nesibaigė iki šiol. Būtent dėl to Jam prireikė daug pastangų, jog sugebėtų atsistoti ant kojų ir nors penkių valandų bėgyje apie Ją nepagalvoti. Tačiau pamatyti Ją dabar, kai viskas Jo gyvenime klostosi taip gerai, buvo didelis išbandymas - reikėjo perlipti per save.
Signalas už nugaros, žalia spalva prieš akis - mintys Jį išblaškė.
Su gėlių puokšte rankoje Jis stovėjo prieš pastatą - tokį nekaltą ir niekuo neišsiskiriantį nuo kitų, dėmesį atkreipė tik ant langų uždėtos metalinės grotos ir pro jas žiūrintys liūdni veidai, kurie tarsi tikėjosi, jog lankytojas atvyko pas vieną jų.
Eidamas koridoriumi, Jis sugebėjo save nuraminti, tad jautėsi gana ramus ir tikėjosi, jog viskas truks neilgai. Ta ramybė pamažu blėso sulig kiekvienu žingsneliu arčiau jos palatos durų. Jas atvėręs, Jis nepakėlė galvos, skubiai įėjo į vidų ir prieš save atkišo gėles.
-Čia tau gė... - sakinys įstrigo burnoje, pilnai iš ten ir neišėjęs.
Ant lovos gulėjo Ji - baltais marškiniais, sulipusiais plaukais, kurie dengė beveik visą Jos veidą. Tačiau Jis regėjo Jos žvilgsnį - jis buvo tuščias ir beprasmis, nukreiptas į sieną ir į nieką daugiau. Tokia Jos išvaizda sukaustė Jį, Jam net norėjosi garsiai nusijuokti iš savęs, kad praleido pusvalandį rinkdamasis kaklaraištį, kai tuo metu turėjo svarstyti, kokius žodžius Jai ištarti. Vietoj juoko, iš Jo lūpų pasigirdo tyli dejonė, nes Jį apėmė nesuvaldomas kaltės jausmas.
Jis suprato, jog ne Ji paliko Jį, o Jis paliko Ją.

Nuneškit mane į lovą kas nors, nes velniškai tingiu tą padaryti pati.

"I wanna stay at home at the End of the World."

Būtų gera pasaulyje gyventi, jeigu žinotum, jog esi ypatingas. Kalbu ne apie tai, kai sugebėjai iš fizikos kontrolinio gauti dešimtuką (sveikinu tą, kuriam nors kartą tai pavyko. Mano atžvilgiu iš dalies jūs - jau ypatingas žmogus) ar kai mama tau šimtą kartų tau kartodavo, jog esi kitoks ir savaip ypatingas. Žinoma, gera pasijusti ypatingu ir tokiu būdu. Tačiau kaip pasijustum, jeigu vos gimęs tu išsiskirtum gabumais, mąstymu ir elgesiu, nuo kitų? Jeigu tu priklausytum kitai rasei ir su kitais tos rasės atstovais tau būtų lemta pakeisti pasaulį? Nepaprastas, kartoju, nepaprastas jausmas apimtų tave ir tūnotų visą gyvenimą. Galėtum į kitus žiūrėti kaip į žemesnius už save, o ir į tave būtų žiūrima kitaip. Pilnavertiškumo jausmas. Turėtum viską, ko galėtų trokšti bet kuris kitas Žemės gyventojas.



Jeigu dar nesupratote, kalbėjau apie mistiškuosius Indigo vaikus, kurie man nedavė ramybės, vos tik apie juos įdėmiau paskaičius. Manoma, jog Kūrėjo siųsti į Žemę tam, jog ji neatsiduotų apokalipsei, tam, kad būtų kažkas, kas sugebėtų ją išgelbėti. Nežinau, ar tai tiesa, ar ne, tačiau į smegenis pasėmus šiek tiek mistinės informacijos, kas kart suprantu, kiek daug Žemėje ir Visatoje dalykų mes neišmanome.

Tačiau iš tikrųjų, vis dažniau girdime apie vaikus, pasižyminčius išskirtiniais gabumais. Visai neseniai laidoje žiūrėjau apie septynerių metų berniuką, kuris nuo trijų metų sugebėjo pianinu sugroti pačius žinomiausius klasikos kūrinius vien tik pamatęs, kaip juos groja tėvas. Keisčiausia, kad berniukas net nemoka skaityti natų, tiesiog atsimena kiekvieną tėvo grotą klavišą ir jo sukeliamą garsą. Taip jis sugeba atkartoti kūrinius.

Kažkada seniau mačiau laidą apie berniuką, kuris vos išmokęs kalbėti, jau sugebėjo su tėvais susišnekėti keliomis pasaulio kalbomis, prieš tai jų net negirdėjęs. Tačiau, kiek atsimenu, jis mirė pasaulyje pragyvenęs vos septynerius metus. Juk visi ne kartą girdėjome, jog žmonės naudojasi tik 30% (ar kartais ne 33%, deja, tiksliai nepasakysiu) savo smegenų dalies. Gal šie Indigo vaikai gimsta mokėdami naudotis visu 100%, tačiau jų smegenys neatlaiko spaudimo? Mat ne kartą jau girdėjau apie jaunuosius genijus, kurie paliko pasaulį jaunystėje - daugiausia išgyvenę tik dvidešimt vienerius metus.

"Geriau jau gimt normaliam ir normaliai sau gyvent" - pasakė mano mama. Ir, turbūt, su ja sutinku. Nenorėčiau likti nesuprasta, jeigu kam nors papasakočiau savo gilias mintis apie žmonių egzistavimą, jų tikslą šiame pasaulyje ar panašiai. Turbūt jausčiausi ne tik velniškai ypatinga, bet ir sumautai vieniša.

O gal visos tos pranašystės, Indigo vaikai yra tik nesiliaujantis žmonių nusistatymas, jog kažkas turi nutikti jiems ir Žemei. Kol visi mes bandome perkąsti visus šiuos fenomenus, tik vienetai susimąsto apie tai, jog visus juos sukėlė jie patys, su savo godumu išsunkti iš Žemės viską, ką tik įmanoma ir nieko neduoti atgal.

Klaidžiodama ir ieškodama straipsnių apie Indigo vaikus, radau video, kuris skelbia, jog 2012 metų gruodžio 12 dieną vyks pasaulio pabaiga. Jeigu įdomu, galit pasižiūrėti čia. Asmeniškai, tokiais dalykais nesinori tikėt, nes jau ne antrą ir ne trečią kartą tokie dalykai pranašaujami. Bet jeigu tai - sumauta tiesa, tokiu atveju, aš pradedu kurti sąrašą dalykų, kuriuos turiu padaryti iki tos datos. Siūlau ir jums pradėt (juokauju).

..."about as close to God as you can get."

Iki Cosplay liko lygiai dvi savaitės. Geez, laukiu ir iš dalies bijau, nes neaišku, kokio plauko žmonės ten susirinks. Beje, juk tai bus pirmas mano Cosplay. Jau nuspredžiau, kuo būčiau per antrąjį. Velniava, reikėjo man anksčiau žiūrėt FMA, nes iš manęs išeitų kietas Ed'as.



Batus turiu, kelnes turiu, blondiškus plaukus, kuriuos eina supint į kasą, irgi turiu. Trūktų tik apsiausto, baltų pirštinių ir liemenės. Na, apsiausto nebūtinai ir reikia, o liemenę iš kur nors susišaudyčiau.
Ir aplamai, FMA - kietas anime. Nerealiai gerai, jog yra antras sezonas - turėsiu ką veikti grįžusi iš mokyklos (< net nupurtė x.x)


Ir kodėl, kai tik surandu forumą apie Japoniją, ten būtinai turi sulėkti visa kvailų foruminių rpg chebra? Internetas tikrai ne toks didelis, kaip atrodo, po velnių.

):

Anime pasaulis neteko vieno iš kiečiausių anime veikėjų - Maes Hughes.

R.I.P.
):

I think I'll stab him

Gana dažnai gyvenime sutinkame žmonių, kuriems vos tik priėjus arčiau, norisi žvelgti į laikrodį ir ištarti nuvalkiotą frazę - man jau laikas eiti. Ar jie veikia nerviškai, ar tiesiog su jais nesutariame - nesvarbu, tiesiog reikia jų atsikratyti ir toliau ramiai gyventi. Tai tarsi kliūtis, kurią reikia peršokti, o dar geriausia - nustumti iš kelio.

Galimi žmonių atsikratymo punktai:

1. Variantas kantriems: pokalbio metu tylėkite, linkčiokite galvą ir be jokio susidomėjimo kartokite "Mhm", "Taip", "Aišku", "Suprantu". Jeigu jūsų pašnekovas yra mėgstantis diskutuoti, iš akiračio jis pasitrauks pirmas ir, turbūt, niekada nebandys su jumis užmegzti pokalbio. Jeigu po dviejų valandų klausymosi, jis vis dar šneka, nieko nelaukite ir pereikite prie antro punkto.
2. Surenkite vakarėlį (Kalėdų, gimtadienio ar panašiai), sukvieskite daug pažįstamų žmonių, tačiau nekvieskite nepageidautinos asmenybės. Kitą dieną apsilankykite pas tą žmogų, prašydami vaistų nuo galvos skausmo ir mineralinio vandens. Būtinai prasitarkite apie vakarėlį, koks šaunus jis buvo, ką Jonas padarė Marytei, kokiame kampe privėmė Agnė ir koks seksualus buvo tas pareigūnas, kuris kaimynų prašymu atvažiavo pareikalauti, jog pritylintumėte muziką.
3. Skubus ir itin efektingas variantas: tam naiviam žmogeliui priskieskite erezijų, kaip girdėjote, jog jo geriausias (-ia) draugas (-ė) blogai apie jį šnekėjo, o aplinkiniams sumeluokite, jog jūsų "draugas" juos apšmeižė. Rezultatas garantuotas, tačiau perspėju, jog smarkiai gali nukentėti jūsų reputacija.
4. Užeikite į svečius pas pasirinktą žmogų ir elkitės itin draugiškai, tačiau keistai žvalgykitės aplink ir čiupinėkite kiekvieną daiktą aplink, paklauskite, kiek jis sumokėjo už sofą, paveikslą ir panašiai. Vizito metu, jam nematant, nukniaukite kokį nors daiktą (raktus, piniginę, statulėlę) ir padėkite savo namų matomiausioje vietoje. Kitą dieną pasikvieskite auką į namus. Jeigu jus kaltins vagyste, gūžčiokite pečiais ir teigite, jog nieko apie tai nežinote ir nesuprantate, apie ką eina kalba. Jeigu jūsų vagyste niekas nekaltins, tada jums tiesiog velniškai nesiseka.
5. Kokioje nors pažinčių svetainėje susikurkite vartotoją savo vardu arba kokia nors pravarde, kuria jus vadina, žodžiu, kažkuo, kad jus būtų lengva pažinti. Tada įvertinkite visas jo nuotraukas (arba ką nors kita, atsižvelgiant į svetainę) neigiamu balu ir prirašykite nesąmonių į profilį. Kai jūsų paklaus apie šį incidentą, vaidinkite nustebusį ir kartokite "Koks siaubas!".
6. Imkite visokiais būdais jį išnaudoti. Pvz.: paskirkite susitikimą parke lietingą dieną, sakykite, jog tai be galo svarbu. Vėluokite gerą pusvalandį (būtų efektingiau, jeigu vėluotumėte dvi valandas, tačiau jūsų pažįstamas gali neištverti ir išeiti jūsų nesulaukęs) ir pasirodykite rankose nešdamasis skrudintuvą. Įbrukite jam jį į rankas su žodžiais "Sutaisyk iki trečiadienio. Turiu lėkt" ir nespėjus jam nieko atsakyti, staigiai pasišalinkite.

Tokių punktų gali būt begalės, tiesiog reikia pasitelkti fantaziją. Na, o jeigu perskaitėte šiuos punktus ir nors vieną jų ruošiatės įvykdyti, tai pasakysiu jums vieną dalyką: ne jūs kažko atsikratysite, o kažkas atsikratys jumis.

Kuriant šį pranešimą, nė vienas gyvūnas nebuvo sužeistas

Prisižiūrėję įvairių filmų, mes nejučia imam fantazuot, kaip vieną dieną laimim milijoną arba kaip lyjant lietui su skėčiu pasirodo žmogus, kuris po metų tampa gyvenimo dalimi. Tada, būdami snobiški realistai, numojam į tas svajones ranka, tačiau kažkada vis tiek prie jų sugrįžtam. Dauguma nenori to pripažinti, bet noras, jog gyvenime viskas klotųsi kaip filme, įsiskverbia į mintis ir kai kuriems pavyksta ją išvaryti, o kiti visą savo gyvenimą su ja ir tegyvena. Scenarijus toks: vienišas žmogus, kuriam gyvenimas spjovė į veidą, pagaliau sulaukia progos pasireikšti. Aišku, pradžioje kliūva įvairiausių sunkumų, tačiau sukaupęs paskutines jėgas, žmogelis jas įveikia ir galų gale gyvena nuostabų gyvenimą. Ko daugiau trokšti? Juk tai - puiki istorija, kurią galima pasakoti tiek pirštus seiliojantiems vaikams, tiek jau kelintą dešimtį kopiančiai asmenybei. Visi liks sužavėti.
Šiandien aplankėm seniai matytą tetą, kuriai be galo daug teko ištverti. Būtent jai gyvenimas spjovė į veidą ir net kelis kartus, tačiau saldžios istorijos iš jos lūpų neišgirsi. Nuėjusi į vonią, prie veidrodžio pamačiau priklijuotą didelį lapą, kuriame dailiomis raidėmis parašyta:

"Aš esu sveika ir laiminga".

Kaip kino filme.

Pastaba sau:

UŽSIČIAUPTI.

Balta

Ligoninės koridorius - kvapų mišinys. Gali užuosti naujausius daktarės kvepalus, susimaišiusius su seselės, pirktais iš turgelio. Pakampėmis tvyrojantis kvapas išduoda, jog kažkas visai neseniai lankėsi tualete ir pamiršo nuleisti klozete vandenį ar uždengti dangtį. Kai kur vos įmanoma užuosti sodrų gėlių kvapą - laimingas tas žmogus, kurio čia nepamiršo (arba tiesiog jam buvo diagnozuotos kelios savaitės gyventi).
Jeigu pats nesi pacientas, į ligoninę ateiti verta, nes aplink save pamatai žmonių, kurių gyvenimas tikrai prastesnis už tavo, bet jie vis tiek sugeba maloniai seselei išspausti šypseną. Jeigu esi žmogus, nepatenkintas savo darbu, pasigrožėk tuo, kaip moterėlės, baltais chalatais, šokinėja iš vieno kampo į kitą. Rūpintis nesipraususiais ir dejuojančiais pacientais yra ne tik didvyriškas, bet ir ganėtinai nemalonus darbas.
Taigi, po apsilankymo ligoninėje vaikščiosi linksmas ir patenkintas, nes tu ten nedirbi ir nesi tos mielos įstaigos klientas. Net kavos puodelis ryte pasidarys gardesnis.
Bet jeigu tik nesi pacientas.

Ant asfalto užkelti koją draudžiama

Dažnai savęs tenka klausti, iš kur manyje tas nepilnumo jausmas? Dažniausiai jis pasireiškia vienišumu. Pasijuntu tokia netikusi, absoliučiai nieko nesugebanti ir neturinti to, kas sužavėtų kitus ir priverstų juos nuoširdžiai pasakyti: "Žinai, žiauriai gera su tavim būti".
Turbūt tai paikas mano jausmų žaidimas, aš tiesiog paprastas žmogus, kuris nesugeba džiaugtis tuo, ką turi (bet sugebu!...), kol jo šeimos nepagrobia ateiviai, butas sprogsta dėl neatsakingai palikto atsukto dujų balionėlio, o draudimas subankrotuoja, kol vieninteliai asmenys, galintys padėti, ilsisi Turkijoje. Būtent tada ir supranti, kiek daug turėjai, o dabar turi tik savo rezervuotą vietą prie šiukšlių konteinerio, kuri, palauk, ir tai priklauso ne tau, o vyriausybei.

Pikta man ant savęs, jog savo fantazijose kuriu savo gyvenimą iš naujo, nes nesugebėjau jo susikurti tokio, apie kokį svajojau.

Reikės susirasti tą meninę/mazochistinę/sadistinę knygutę, apie ją ir tegalvoju.

Kas nori su manim pasivažinėti dviračiu?

Rankų miškas...