Permainos.

Pasiruošiau būsimam pavasariui.

 

Atsiminimui.

Jis ir Jo praeitis

Jis nemirksėdamas stebėjo savo drebančias rankas ir klausėsi savo dažnėjančio širdies dūžio, kuris akimirką ėjo vienu ritmu su iš kažkur sklindančia muzika, tačiau netrukus išsimušė iš takto ir ėmė kurti savo dainą. Tai buvo viena skaudžiausių dainų Jo gyvenime ir tą supratęs Jis pajuto, kaip kūnas pasidavė bevaliam rankų virpėjimui. Vienišas susirietęs virpantis kamuoliukas - taip Jis atrodė sėdėdamas ant lovos, kęsdamas visa draskantį skausmą. Viduje pasidarė taip tuščia, jog Jo akyse įstrigo ašaros, taip ir nenuriedėjusios sausais, įraudusiais skruostais.
<...>
Dvi jaunatviškos šypsenos prie gretimos sienos skleidė šilumą Jo pusėn ir Jis pabandė priimti ją per prievartą. Akimirkai pagerėjo, tie beprasmiai pokalbiai sukūrė sekundinį miražą, jog aplinkui viskas gerai. Jis apsimestinai šypsojosi, juokėsi ir niekas nepastebėjo, jog tai tik per daugelį gyvenimo metų įgauta kaukė. Kartais net Jis suabejodavo, ar iš tiesų apsimeta. Sugebėjimas apgauti visus, deja, nebuvo labai naudingas talentas gyvenime, nes tie visi sumeluodavo Jam dar dažniau.