Sėdėjau tylioje neviltyje ant lovos susikėlęs kojas, nes visos grindys buvo okupuotos Jos daiktais. Kartais susimąstydavau, ar įprotis niekada nepadėti panaudotų daiktų atgal į vietą yra nepastovaus charakterio ženklas ar tai tiesiog banali tinginystė ir neteisingai nusistovėję prioritetai. Šilkinė patalynė santūriai sučežėjo man pasilenkus paimti nedidelį kryželį, kurį pastebėjau kelias minutes spoksodamas į susiglamžiusius Jos vakarykščius apatinius. Nekaltas dievybės simbolis gulėjo po jais ir atkreipė mano dėmesį tik tada, kai atsipeikėjau iš nešvankių minčių, kurias man ir sukėlė paliktas tos moters apatinis trikotažas. Ji pajutusi mano tylų sujudimą neatsisukusi paklausė:
-Ką darai?
Pažvelgiau į Ją. Išsirietusi, tarsi kviesdama mane prieiti, Ji stovėjo priešais miegamojo veidrodį ir grakščiais judesiais tvarkė sau plaukus.
-Kam tu jį turi? - paklausiau įsistebeilijęs į kryžiuką, kuris mano paties akimis žiūrėjo į mane atgal. Atspindėdamas mano atvaizdą, jis tarsi siekė, jog pats pamatyčiau tas besieles akis, kurios nuolatos geidulingai rydavo Jos kūną.
-Nes man patinka ir atrodo gerai, - pašaipiu, tačiau vis dar koketišku balsu atsakiusi Ji atsisuko į mane. -Geriau pasakyk, kaip atrodau aš.
Kažkur giliai savyje naiviai tikėjęsis kitokio atsakymo, tačiau jo ir nesulaukęs, paleidau kryžiuką iš rankų šitaip leisdamas vėl jam įsitaisyti tarp kitų daiktų bei drabužių ant grindų. Bevertis daiktas, lygiai toks pat kaip ir visa kita šiame kambaryje. Išsitiesiau, nužiūrėjau Jos tobulą makiažą, švelniai banguotus plaukus ir pajutau, kaip stipriai troškau, kad Ji stovėtų bent metru arčiau manęs, o aš galėčiau ją paliesti.
-Nuostabiai.
©2010-2013 ~LinaDomina