Kartais atrodo, jog pasaulis griūva. Kaip natūralus gamtos reiškinys, ateina su laiku, netikėtai ir niekas negali iki galo paaiškinti kodėl. Sakydama pasaulis, turiu omeny ne tą materialios būklės pasaulį, o tą, kuris supa tave ir tavo mintis - tavo pasaulis. Atrodo, jog nieko tokio nedarai, gyvenai it gyvenęs, tačiau vėjas ėmė ir pakeitė savo kryptį. Žodžiai lieka nesuprantami, žmonės - nebeatpažįstami. Lyg viskas, kas aplink gyvuotų, kvėpuotų ir judėtų, būtų sukurtas specialiai su tikslu tave įskaudinti ir pasiimti sau mažą dalelę to svarbaus tavo pasaulio. To, kuris griūva. Ir pasiimti ne su tikslu tam, kad pasidžiaugti juo, mylėti ir tausoti. Su tikslu naikinti, žeminti ir ignoruoti viso ko aplinkui griūtį. O tu bejėgis, žvalgaisi aplink ir pamatai, kad skauda tik tau vienam.
Tavo pasaulis griūva, o tu esi bejėgis jam išgelbėti.