Jis ir Jo Prisiminimas

©2006-2012 ~candycoatedsong

"Tu nuostabi. 

Nuostabesnė už saulę, jūrą, dangų kartu sudėjus ir padauginus iš smėlio dalelių visame pasaulyje skaičiaus."
Jis atsimerkė. Tai buvo pirmosios mintys, kai galvoje iškilo Jos vaizdinys: nuoga tiek kūnu, tiek savo siela Ji sėdėjo ant lovos krašto ir tyliai niūniavo kažkokią melodiją, greičiausiai sukurtą visiškai ekspromtu ir nejučiomis. Tai buvo dažnas Jos įprotis, dėl kurio Jis kaskart eidavo iš proto ir atsimindavo beveik visas jos niūniuotas natas. Kiekvienas garsas, išėjęs iš Jos lūpų, buvo Jam tarsi didžiausia simfonija, kurios joks mocartas dar nesukūrė. Ypatingumu pasižymėjo tas suvokimas, jog Jis, toks paprastas ir menkavertis, gali visa tai girdėti dabar, kai Ji, skleisdama savo pažeidžiamą trapumą, niūniavo tik Jam. Jis norėjo tiesti ranką ir priliesti pirštų galais Jos blyškią nugarą, tačiau bijojo Ją išgąsdinti. Tyliai sučežėjo patalynė ir Ji pakilo nuo lovos. Neatsisukusi nutipeno prie atidarytų durų ir Jis suvokė, jog greičiausiai jau aušta.
Ir jeigu tik anksčiau būtų susipratęs, jog Jam iš tiesų tos kavos nereikėjo, nebūtų Jos paleidęs iš rankų.

Time Passing by.

Šiandien buvo viena iš tų dienų, kai jaučiu, jog turiu kažką padaryti. Kažką tokio ypatingo, kad paskui galėčiau tai atsiminti nostalgišką akimirką ir galbūt netgi išspausti šypseną. Šįkart atsiminiau savo foto albumą. Jis tūnojo spintos kampe tarp kitų albumų, kurie priklausė ne man. Viskas neatrodė taip meniškai - nebuvo dulkių ir suplyšusių kampučių. Tai tiesiog natūralus ir buitiškas veiksmas.
Perverčiau nuotraukas. Nuostabios. Buvo akimirkų, kai nusijuokiau balsu, kai reikėjo pamąstyti ir prisiminti, kur viskas vyko, buvo ir ašarų. Lengvai galėjau save įsivaizduoti gilioje senatvėje lygiai taip pat vartant savo albumą ir išgyvenant tokias pačias emocijas. Verkiau ne tomis ašaromis, kurias lieja moteriškės, palydėdamos jaunystės grožį, ne, tai buvo laimės ašaros. Jausmas, kad esi mylimas, jausmas, kad nepadarei pakankamai, pasistengei per mažai dėl žmonių, kurie tau visada buvo ir išliks brangiausiais. Tai niekada nepasikeis, nes tai įamžinta realioje nuotraukoje, o ne virtualioje erdvėje, iš kurios taip greitai visi pasišalina. Kaip ir iš gyvenimo.
Ir vis dėl to, supratau, kad užaugau. Dabar puikiai suprantu savo elgesį ir žinau ko noriu, o ko ne. Tas ilgas savęs pažinimo kelias buvo varginantis ir pilnas tokių atsiminimų, kurių jau nepamiršiu niekados. Mane užaugino patys žmonės, pats skausmas ir mano pačios patyrimai. Ne todėl, kad taip pasakė tėvai ar perskaičiau internete. Tai patyriau aš pati. Skaudus tas pajautimas, kai vaikystė vis labiau tolsta ir tu privalai ją paleisti, nes taip sutvarkyta gamta, toks gyvenimo ciklas. Tiesiog. Tiesiog taip yra.