Šiandien buvo viena iš tų dienų, kai jaučiu, jog turiu kažką padaryti. Kažką tokio ypatingo, kad paskui galėčiau tai atsiminti nostalgišką akimirką ir galbūt netgi išspausti šypseną. Šįkart atsiminiau savo foto albumą. Jis tūnojo spintos kampe tarp kitų albumų, kurie priklausė ne man. Viskas neatrodė taip meniškai - nebuvo dulkių ir suplyšusių kampučių. Tai tiesiog natūralus ir buitiškas veiksmas.
Perverčiau nuotraukas. Nuostabios. Buvo akimirkų, kai nusijuokiau balsu, kai reikėjo pamąstyti ir prisiminti, kur viskas vyko, buvo ir ašarų. Lengvai galėjau save įsivaizduoti gilioje senatvėje lygiai taip pat vartant savo albumą ir išgyvenant tokias pačias emocijas. Verkiau ne tomis ašaromis, kurias lieja moteriškės, palydėdamos jaunystės grožį, ne, tai buvo laimės ašaros. Jausmas, kad esi mylimas, jausmas, kad nepadarei pakankamai, pasistengei per mažai dėl žmonių, kurie tau visada buvo ir išliks brangiausiais. Tai niekada nepasikeis, nes tai įamžinta realioje nuotraukoje, o ne virtualioje erdvėje, iš kurios taip greitai visi pasišalina. Kaip ir iš gyvenimo.
Ir vis dėl to, supratau, kad užaugau. Dabar puikiai suprantu savo elgesį ir žinau ko noriu, o ko ne. Tas ilgas savęs pažinimo kelias buvo varginantis ir pilnas tokių atsiminimų, kurių jau nepamiršiu niekados. Mane užaugino patys žmonės, pats skausmas ir mano pačios patyrimai. Ne todėl, kad taip pasakė tėvai ar perskaičiau internete. Tai patyriau aš pati. Skaudus tas pajautimas, kai vaikystė vis labiau tolsta ir tu privalai ją paleisti, nes taip sutvarkyta gamta, toks gyvenimo ciklas. Tiesiog. Tiesiog taip yra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą