Kažkas viduje prabudo. Prisikėlė tarsi žvėris, miegojęs stingdančią žiemą ir ne laiku pažadintas pirmųjų saulės spindulių. Tas jausmas buvo toks didelis, jog jo atsiradimas privertė Jį sudrebėti iš šalčio, kuris vėliau persimainė į raudonį Jo venų išmuštame veide. Jis pasiuto ir net nebežinojo, kur dėtis. Ant stalo padėtas, beveik pilnai prirašytas popieriaus lapas staiga neteko prasmės ir atrodė vienas iš labiausiai erzinančių dalykų pasaulyje. Toks šlykščiai baltas, su dar šlykščiau sentimentaliais žodžiais. Jis sugriebė popierių ir vikriai sulamdęs jį delne, sviedė į sieną ir šis atsimušęs nuriedėjo Jam po kojomis. Šis nereikšmingas įvykis sunervino Jį dar labiau. Atrodė, tarsi ta šiukšlė klūpi prieš jį, verkdama pigiu rašalu iš kiosko ir maldaudama paskutinio atleidimo. "Tai daugiau nepasikartos". Maldavimai Jo galvoje staiga priminė tikrąją pykčio priežastį. Vienatvė. Pyktis atsitraukė lyg tykojantis žvėris ir kartu pradingo su iš akių plaukiančiomis ašaromis. Tas skausmas buvo baisesnis už viską, baisesnis už pyktį, nes Jis suprato, jog šiukšlė - ne tas popieriaus gumulėlis, šiukšlė - tai Jis pats. Be savigarbos, be vilčių, be svajonių. Žmogus, kuris viduje jau miręs, tačiau vis dar užima vietą Žemėje. Jo vertė menkesnė ir už popierėlį, nes Jis tuščias, baltas, besvoris, neprirašytas sentimentaliais žodžiais, jausmais, išgyvenimais. Toks tuščias.
Menkesnis ir už šiukšlę.
O Ji dabar kažkur toli, pats pilniausias ir laimingiausias žmogus pasaulyje.
2012 m. balandžio 25 d., trečiadienis
2012 m. balandžio 4 d., trečiadienis
Gyvenimas nori, kad aš būčiau kūrėjas. Susikurk, sako, viską taip, kaip tik nori.
Jis drėbteli man molį. Jo daug ir jis guli ant žemės lyg priplotas blynas.
Sako, gamink kažką.
Pritupiu, ištiesiu švarias rankas ir minkau. Sunku, pirštai smenga į minkomą masę, išsitepa ir jau niekada nebenusivalo. Dvejoti taip pat negalima - užsižiūriu ir šis neminkomas ima džiūti ir įgauti pastovią formą. Nuobodu, pavargstu. Tačiau sustoti irgi negaliu. Sugalvoju, kad lipdau žmogų. Lipdau sau, todėl pradedu stengtis. Vargstu kaip tik įmanydama, nebematau nieko aplink, neatitraukiu rankų, nevalgau, negeriu, nemiegu, negalvoju. Lipdau.
Gyvenimas pyksta. Sako, gražiai sukūrei, dovanok jį man.
Padovanoju. Mano žmogus džiaugiasi gyvenimu, o jais džiaugiasi visi kiti. Aš taip ir lieku viena pritūpusi prie žemės, visa išsitepusi savo žmogaus purvu.
Gyvenimui manęs darosi gaila. Jis duoda man dar molio. Imk, sako, gamink kažką, tu geras kūrėjas, neblogai sekasi.
Pradedu vėl. Nuo rankų mano žmogaus purvas limpa prie naujojo molio. Tai bus mano naujasis žmogus.
O aš pavargau.
Norėčiau ir aš tapti molio gabalu, prisiploti prie žemės tarsi blynas ir laukti, kol kas nors pritūps, išties švarias rankas ir minkys.
Tada aš išeisiu į gyvenimą.
Jis drėbteli man molį. Jo daug ir jis guli ant žemės lyg priplotas blynas.
Sako, gamink kažką.
Pritupiu, ištiesiu švarias rankas ir minkau. Sunku, pirštai smenga į minkomą masę, išsitepa ir jau niekada nebenusivalo. Dvejoti taip pat negalima - užsižiūriu ir šis neminkomas ima džiūti ir įgauti pastovią formą. Nuobodu, pavargstu. Tačiau sustoti irgi negaliu. Sugalvoju, kad lipdau žmogų. Lipdau sau, todėl pradedu stengtis. Vargstu kaip tik įmanydama, nebematau nieko aplink, neatitraukiu rankų, nevalgau, negeriu, nemiegu, negalvoju. Lipdau.
Gyvenimas pyksta. Sako, gražiai sukūrei, dovanok jį man.
Padovanoju. Mano žmogus džiaugiasi gyvenimu, o jais džiaugiasi visi kiti. Aš taip ir lieku viena pritūpusi prie žemės, visa išsitepusi savo žmogaus purvu.
Gyvenimui manęs darosi gaila. Jis duoda man dar molio. Imk, sako, gamink kažką, tu geras kūrėjas, neblogai sekasi.
Pradedu vėl. Nuo rankų mano žmogaus purvas limpa prie naujojo molio. Tai bus mano naujasis žmogus.
O aš pavargau.
Norėčiau ir aš tapti molio gabalu, prisiploti prie žemės tarsi blynas ir laukti, kol kas nors pritūps, išties švarias rankas ir minkys.
Tada aš išeisiu į gyvenimą.
Užsisakykite:
Komentarai (Atom)