.

Gyvenimas nori, kad aš būčiau kūrėjas. Susikurk, sako, viską taip, kaip tik nori.
Jis drėbteli man molį. Jo daug ir jis guli ant žemės lyg priplotas blynas.
Sako, gamink kažką.
Pritupiu, ištiesiu švarias rankas ir minkau. Sunku, pirštai smenga į minkomą masę, išsitepa ir jau niekada nebenusivalo. Dvejoti taip pat negalima - užsižiūriu ir šis neminkomas ima džiūti ir įgauti pastovią formą. Nuobodu, pavargstu. Tačiau sustoti irgi negaliu. Sugalvoju, kad lipdau žmogų. Lipdau sau, todėl pradedu stengtis. Vargstu kaip tik įmanydama, nebematau nieko aplink, neatitraukiu rankų, nevalgau, negeriu, nemiegu, negalvoju. Lipdau.
Gyvenimas pyksta. Sako, gražiai sukūrei, dovanok jį man.
Padovanoju. Mano žmogus džiaugiasi gyvenimu, o jais džiaugiasi visi kiti. Aš taip ir lieku viena pritūpusi prie žemės, visa išsitepusi savo žmogaus purvu.
Gyvenimui manęs darosi gaila. Jis duoda man dar molio. Imk, sako, gamink kažką, tu geras kūrėjas, neblogai sekasi.
Pradedu vėl. Nuo rankų mano žmogaus purvas limpa prie naujojo molio. Tai bus mano naujasis žmogus.
O aš pavargau.

Norėčiau ir aš tapti molio gabalu, prisiploti prie žemės tarsi blynas ir laukti, kol kas nors pritūps, išties švarias rankas ir minkys.

Tada aš išeisiu į gyvenimą.