Nepaisant to, kad dabar turėčiau skaityti sunkiai įsimenamas lotyniškas frazes, sėdžiu dviejų lempų šviesoje ir tyliai dainuoju savo numylėtą dainą. Ji man sukelia tiek daug prisiminų, kad jie lekia prieš akis sekundiniu greičiu, tarsi montuotas video filmas. Atsimenu ne viską, kai kur tvyro rūkas, tačiau puikiausiai matau savo šypseną veide. Matau laimę, kurią jau gana seniai bemačiau.
Mes prigėrėm tarsi vaikai. Per langą saulė skleidė savo vasarišką šviesą, girdėjosi lauke žaidžiančių vaikų balsai, perkopę visus penkis mūrinio namo aukštus. Buvo šilta ir aš atsilenkusi girdėjau tavo širdies plakimą ir greitą kvėpavimą. Šypsodamasi mačiau grindų kilimą, tvarkingai suvyniotą prie mano lovos. Šokome kaip tada, kai dar sugebėjom jausti vienas kitą. Ironiška, jog nejausdama tavęs fiziškai, tą akimirką buvai man artimiausias žmogus dvasine prasme. Darėmė tai, ko niekada gyvenime kartu nebuvome darę. Tas pasiūlymas buvo tavo. Tu likai nenuobodus.
Mes kalbėjomės. Balkone, kambaryje, vonioje, virtuvėje. Aš klausau ir klausei tu. Tobulas jausmas, tobulas dialogas. Kaip ir seniau, kalbėdami dažniausiai stebėdavome namų stogus. Tada, turbūt, būčiau galėjusi užsimerkti ir išvardinti visas jų spalvas mintinai.
Aš pamiršau tavo akių spalvą, lūpų skonį ir tą jausmą, kai mano pirštai paskęsta tavo plaukuose.
Bet iš tiesų, turbūt, net nebenorėčiau prisiminti. O tau geriau nesužinoti tos dainos.
