Kažkas suprantamo.

Vakar įvyko kai kas neįprasto. Visiškai be jokios priežasties per tipiškąjį socialinį tinklapį gavau žinutę nuo senai pažįstamo ir dar seniau matyto žmogaus. Pasimečiau. Jis mano gyvenime egzistavo tada, kai dar buvau nesubrendęs žmogutis - išvaizda paaugliukas, viduje amžinas vaikas. Tai turbūt buvo pirmasis asmuo, kurį norėjau apsikabinti ir pabučiuoti, pirmasis pagrįstas interesas iš mano pusės vyriškajai giminei. Ne, tai nebuvo susižavėjimas ar mažytė meilė, tai tiesiog mažas ir nekaltas geismas pirmojo susitikimo metu. Taip būna, kai kartais gyveni svajonėse ir akimirkai smegenų funkcionavimas sustoja vietoje.
Dabar aš žinau, kad jis nebe tas žmogus, kuris buvo anksčiau. Jis liko vienu iš tų, kurie neužsičiaupdami gali pasakoti ką valgė pietums ir kodėl nusprendė daryti tai, ką šiuo metu daro. Žmogus, kurių labiausiai nemėgstu.
Bet aš tik spėju.

Jis pasiūlė susitikti.

©2012-2013 *Anoxia-Photography