"Kaip čia pasakius. Ironiška. Atsimenu tave, kaip stebėdavais kitais žmonėmis ir sakydavai "Kodėl jie nieko nedaro, tegul keičia savo gyvenimus, jeigu kažkas blogai.", o dabar gyveni ir pati nieko nedarai."

Gerai sakai.
Kadangi gyvenime daugiau neturiu ką keisti, keisiu tave.

Deminutio maxima.

Nebejaučiu gyvenimo džiaugsmo. Jis kažkur dingo, apleido mane, tarsi užsikonservavo praeities prisiminimuose  ir šmėsteli akyse su melancholijos kartumu. Seniai (arba iš vis niekada) nesijaučiau tokia vieniša, paranojiška, pasimetusi ne tik savyje, bet ir tarp žmonių. Neapleidžia jausmas, jog visi kažko nori, kažko iki galo nepasako. Norisi būti ignoruojamai.

Manęs nebedžiugina ir apskritai jokių jausmų nebekelia saulė, žolė, gaiviai šiltas vasaros vėjas, ta pati ilgiausiai laukta vasara. Dalykai, dėl kurių rasdavau jėgų šypsenai ir tolimesniems apsimetinėjimams. 

Nežinau ko noriu iš gyvenimo ir nežinau, ko jis nori iš manęs.

Man jau viskas, moralinė ir dvasinė mirtis.

©2013 =Menoevil