Nebejaučiu gyvenimo džiaugsmo. Jis kažkur dingo, apleido mane, tarsi užsikonservavo praeities prisiminimuose ir šmėsteli akyse su melancholijos kartumu. Seniai (arba iš vis niekada) nesijaučiau tokia vieniša, paranojiška, pasimetusi ne tik savyje, bet ir tarp žmonių. Neapleidžia jausmas, jog visi kažko nori, kažko iki galo nepasako. Norisi būti ignoruojamai.
Manęs nebedžiugina ir apskritai jokių jausmų nebekelia saulė, žolė, gaiviai šiltas vasaros vėjas, ta pati ilgiausiai laukta vasara. Dalykai, dėl kurių rasdavau jėgų šypsenai ir tolimesniems apsimetinėjimams.
Nežinau ko noriu iš gyvenimo ir nežinau, ko jis nori iš manęs.
Man jau viskas, moralinė ir dvasinė mirtis.
©2013 =Menoevil
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą