Ar tai dar vienas paklydėlis?

Keista, nes šiuo metu turėčiau daryti kai ką kitą, o ne sėdėti savo beveik dešimties metų senumo Bloge ir skraidyti prisiminimais besimurkdant melancholijoje. Kartais net ir sudvejoju, ar aš is vis privalau kažką daryti pagal taisykles, kuriuos arba sukurtos kitų, arba sukurtos mano galvos. Standartai, už kurių paisymą tavęs galų gale niekas neapdovanos.
Ar šis postas bus dar vienas paklydėlis, kurį atrasiu po dviejų metų darydama kažką labai rimto ir suaugėliško - aš nežinau ir turbūt parodys laikas. Tiesą pasakius, labai faina turėti virtualų dienoraštį, nes (velnias žino), kartais gali užplaukti smegenų užtemimas ir pakilusi ranka gali sugalvoti išmesti materialaus pasaulio dienoraštį į šiukšlių dėžę. Tuomet - na va, ir nebeliko. Ir nebeliks po dviejų metų, kuomet norėsi paimti paskaityti ką ten prirašei. Melancholijoje paskraidyti.

Dabar visai nemažai laiko praleidžiu vienumoje. Galvodama ką daryti ir ką nuveikti. Gal būtų ir gera idėja papildyti šitą nesąmonių kampą. Kad po kelių metų turėčiau ką veikti.

Šiandien trečiadienis

Sėdėjau gerą minutę priešais kompiuterio ekraną prispaustais prie klaviatūros pirštais ir norėjau rašyti. Nežinojau nei nuo ko pradėti, nei ką rašyti. Atrodo, seniau viskas buvo daug paprasčiau - ne tik gyvenimas apskritai, bet ir minčių dėstymas tekste. Žodžiai tiesiog plaukdavo, didžiausias darbas buvo perskaityti galutinį variantą ir prisegti nuotrauką. Dabar mintys koncentruotos tam tikrais niekam neįdomiais rutiniškais taškais. Negi iš tiesų gyvenimas toks ir turi būti? Tekantis sava linkme ir pasroviui vis nusinešantis vieną kitą tau reikšmingą pagaliuką. Pradanginantis ir nesugražinantis atgal. 

Manyčiau, kad vieną iš tų pagaliukų aš vis dar galiu atsiimti. Rašyme, grįžk pas mane, atplauk atgal. 

Manyčiau, kad man tavęs reikia.

Random

Nuo paskutinio įrašo praėjo šviestmetis.

Ironiškai, sėdžiu blausios stalinės lempos apšviestame kambaryje, o ir mano širdyje juntamas šviesos trūkumas. Tiesą pasakius per paskutinius pusę metų mano širdžiai teko patirti daugiau jausmų, nei per visus 23 gyvenimo metus. Daugiausiai - skausmo ir nerimo. 

Nusprendžiau čia užsukti, nes šią konkrečią akimirką neturiu su kuo pasikalbėti. Kas juokingiausia, kad rašymas čia vienaip ar kitaip gali būti traktuojamas kaip kalbėjimasis su pačiu savimi, juolab, kad šiuos įrašus skaitau tik aš pati. Bet kartais smagu sugrįžti.

Juntama, kad tikrai rašiau prieš šviestmetį - šokinėja ne tik mintys, bet ir žodžiai.

Iš tiesų turbūt reikėtų grįžti čia dažniau. Gal po to, kai "išsikalbėsiu" širdyje bus lengviau?

Shit.

Kartais atrodo, jog pasaulis griūva. Kaip natūralus gamtos reiškinys, ateina su laiku, netikėtai ir niekas negali iki galo paaiškinti kodėl. Sakydama pasaulis, turiu omeny ne tą materialios būklės pasaulį, o tą, kuris supa tave ir tavo mintis - tavo pasaulis. Atrodo, jog nieko tokio nedarai, gyvenai it gyvenęs, tačiau vėjas ėmė ir pakeitė savo kryptį. Žodžiai lieka nesuprantami, žmonės - nebeatpažįstami. Lyg viskas, kas aplink gyvuotų, kvėpuotų ir judėtų, būtų sukurtas specialiai su tikslu tave įskaudinti ir pasiimti sau mažą dalelę to svarbaus tavo pasaulio. To, kuris griūva. Ir pasiimti ne su tikslu tam, kad pasidžiaugti juo, mylėti ir tausoti. Su tikslu naikinti, žeminti ir ignoruoti viso ko aplinkui griūtį. O tu bejėgis, žvalgaisi aplink ir pamatai, kad skauda tik tau vienam.

Tavo pasaulis griūva, o tu esi bejėgis jam išgelbėti.

Ir kodėl jūs visi turit pas mane sugrįžti tada, kai man jūsų nebereikia?
Kai išmokau gyventi, supratau, ko ištiesų noriu ir kaip noriu. Kai sugebu pažvelgti į veidrodį ir patikti sau be tuščių komplimentinių žodžių iš kairės ir dešinės. Kai viskas, ką pradedu daryti ima sektis. Kai sugebu sau atleisti ir pamiršti praeitį. Kai sugebu gyventi ne su kitu žmogumi, o pati su savimi.
Kodėl.

Šiandien pasakė:

"Visi tie sunkūs darbai tuo metu atrodo tokie nesvarbūs. Bet po kelių metų juos prisimeni. Buvo faina."

Well,

F U C K.