Nuo paskutinio įrašo praėjo šviestmetis.
Ironiškai, sėdžiu blausios stalinės lempos apšviestame kambaryje, o ir mano širdyje juntamas šviesos trūkumas. Tiesą pasakius per paskutinius pusę metų mano širdžiai teko patirti daugiau jausmų, nei per visus 23 gyvenimo metus. Daugiausiai - skausmo ir nerimo.
Nusprendžiau čia užsukti, nes šią konkrečią akimirką neturiu su kuo pasikalbėti. Kas juokingiausia, kad rašymas čia vienaip ar kitaip gali būti traktuojamas kaip kalbėjimasis su pačiu savimi, juolab, kad šiuos įrašus skaitau tik aš pati. Bet kartais smagu sugrįžti.
Juntama, kad tikrai rašiau prieš šviestmetį - šokinėja ne tik mintys, bet ir žodžiai.
Iš tiesų turbūt reikėtų grįžti čia dažniau. Gal po to, kai "išsikalbėsiu" širdyje bus lengviau?
Parasyk man galirbusgerai@gmail.com (p.s. As tikiu gyvenimo atsitiktinumo stebuklais, ar tiki jais tu, issiaiskinsime).
AtsakytiPanaikinti