Sėdėjau gerą minutę priešais kompiuterio ekraną prispaustais prie klaviatūros pirštais ir norėjau rašyti. Nežinojau nei nuo ko pradėti, nei ką rašyti. Atrodo, seniau viskas buvo daug paprasčiau - ne tik gyvenimas apskritai, bet ir minčių dėstymas tekste. Žodžiai tiesiog plaukdavo, didžiausias darbas buvo perskaityti galutinį variantą ir prisegti nuotrauką. Dabar mintys koncentruotos tam tikrais niekam neįdomiais rutiniškais taškais. Negi iš tiesų gyvenimas toks ir turi būti? Tekantis sava linkme ir pasroviui vis nusinešantis vieną kitą tau reikšmingą pagaliuką. Pradanginantis ir nesugražinantis atgal.
Manyčiau, kad vieną iš tų pagaliukų aš vis dar galiu atsiimti. Rašyme, grįžk pas mane, atplauk atgal.
Manyčiau, kad man tavęs reikia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą