Įdėk kapsulę į mikrobangę ir gauk sumuštinį.

Mhm, atostogos. Pa.Ga.Liau.
Nuotaikos gana geros, nes gyvenu Kalėdinių skulptūrėlių ir žybsinčių lempučių apsupty.

Weeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeee!!!!!

Jei atvirai, tai rimtai taip gera. 60% visų mano minčių yra apie Kalėdas. Ar pakavimo popieriaus yra, ar visiems dovanėles nupirkau, reikia įjungti eglę, kokius sausainius reikės kept... Na, bent jau turiu ką veikti. Šiandien net trumpą dainelę sukūriau:

Aš atėjau pasiimti dovanų
Pas Kalėdų Senelį.
Jo barzda buvo pilna pūkų -
Akivaizdžiai netikra.
Bet salėj buvo apstu vaikų
Jie tikėjo apsimetėliu tikru!

Tu netikras, tavęs čia nėra,
Juk Kalėdų Senelis Laplandijoj gyvena.

Žodžiu, skamba tragiškai, jeigu skaitai kaip eilėraštį. Bet dainuojant visai nieko. Nu čia šiaip. Ant bajerio. Pavadinau ją "Protingo Vaiko Daina".

dA perliukai #1

http://madammaumau.deviantart.com/art/Palladino-del-Cielo-III-117725566

http://alexalvarez.deviantart.com/art/Draeke-123844203

http://dargeg.deviantart.com/art/Meow-101086351

http://madammaumau.deviantart.com/art/Bare-I-142430896

http://blepharopsis.deviantart.com/art/jaw-lock-66308279

http://karisca.deviantart.com/art/Viridity-136194974

http://hideyoshi.deviantart.com/art/Final-Confrontation-88067258

http://nebezial.deviantart.com/art/dragon-prince-cover-89083365

Geriausias būdas išleisti 120 litų ir gauti 1 centą grąžos

Kokių tik įdomybių ir keistenybių atneša tas internetas! Senas mano drauge, manęs eilinį kartą nenuvylei.

Žodžiu, per google ieškojau vieno filmo soundtrack'o ir išmetė svetainę MuzikosBomba.lt. Apsilankiau, panaršiau ir nepatikėsit, ką radau! Ogi šiuolaikinių mergaičių pagrindinį pamišimo šaltinį - Twilight'ą (tiksliau, jo soundtrack'ą). Ar minėjau, kiek už tą diskelį siūloma? Ne?


Išvada: arba visuomenė pagal suprato, kokią kainą pamišę vaikai yra pasiryžę sumokėti už tris žmogiukus ant popierėlio, arba įsivėlė labai didelė ir juokinga klaida.

Šaltinis.

Akiniai ne telefonas - nepaskambinsi.

Man nieko negalima duoti, nes visada viską pametu. Turbūt nesu turėjusi nė vieno daikto, kurio nebūčiau pametusi, paskui radusi kišenėje, ant stalo ar dar kurioje nors matomiausioje vietoje. Taip, dažniausiai tie daiktai atsiranda, bet ne visada. Turiu (tiksliau, turėjau) tris mediatorius ir BŪTINAI visus tris turėjau pamest. Beje, neseniai radau fotoaparato atminties kortelę, kurios ieškojau kokias tris dienas. Nu nors užsimušk su tokia galva, kaip mano.
Visą šią savaitę neisiu į mokyklą. Norėčiau suploti rankomis ir džiugiai sušukti "Valio!", bet negaliu, nes žinau, kokios laukia šių atostogėlių pasekmės. Krūva atsiskaitymų, visa naktis prie knygų... Teisingai kaimynas sakė, jog šitos klasės kursas pats sumaučiausias.

Dalykai, kurie manęs lauks:

1. Lietuvių kontrolinis (sudėtiniai sakiniai);
2. Lietuvių klb. laiškas (laiškas užsieniečiui/laiškas vaikų teisių atstovui/laiškas knygos herojui);
3. Literatūros kontrolinis (romantizmas);
4. Piliečio kontrolinis (sukilimas);
5. Fizikos kontrolinis (virpesių kontūrai, bangos, virpesiai ir kitoks šlamštas);
6. Chemijos atsiskaitymas (oksidacija ir redukcija);
7. Istorijos kontrolinis (Vilniaus okupacija, nesutarimai tarp Lietuvos ir Lenkijos (dėl šito dar tiksliai nežinau));
8. Istorijos darbas iš istorinių šaltinių;
9. Vokiečių klb. žodžiai;
10. Anglų klb. žodžiai;
11. Teksto suvokimas.

Vat į tokį gilų mėšlą aš įklimpau. Svarbiausia - nestenėti, susiimti ir tada aš žinau, jog viską suspėsiu laiku.

Vakar sužinojau, jog iš chemijos kontrolinio gavau 5.5. Damn... Pasakiau mamai ir aišku sulaukiau atsakymo "Nu ir susimovei". Ačiū, mam. Ji pati matė ir pati supranta, kaip sumautai sunku atsistatyt ant kojų po vienos savaitės pamokų praleidimo. Sesuo iš kolio gavo 6, bet ant jos niekas nestūmė, "vajė, kaip čia tau taip nepavyko..." - reakcija buvo tokia. Taip, aš žinau, jog medicinoje sunku, taip, aš žinau, jog ji ir bendery gyvent turi, ten sudėtingiau ir panašiai... Bet kartais tikrai nesveikai nervina, jog visas šeimos gyvenimas sukasi tik apie ją. Man netrūksta dėmesio, nereikia, jog mane guostų, jog iš chemijos gavau 6. Tiesiog erzina...
Dabar jaučiuos lyg viskuo nepatenkintas mažas vaikas. Bet aš žinau, jog viskas man gerai, nieko man netrūksta.

Ir dar, kaip tyčia, šios dienos šokoladukas buvo labai mažas. Taip, aš turiu sumautą advento kalendorių ir sumautai tuo didžiuojuosi.

):<

.

This is the correlation of salvation and love.

Fuhrer.

Mokiausi istoriją ir vartydama sąsiuvinį radau štai ką:

Kartais gerai, kai žmogus save sugeba nustebint.

Pranešiu, jeigu ištversiu iki savaitgalio.

Baigiu nudvėst. Šiandien visą dieną prie knygų sėdžiu. Rimtai šneku. Tik parėjau, pavalgiau ir prikibau prie stalo.
Kontroliniai, jokio miego.
Kur mane tai nuves?

Tikiuosi, jog ten, kur galėsiu bent minutėlę pasnausti.

Dar net ne Gruodis.

Pradedu justi, kaip pamažu artėja Kalėdos - tai išduoda aplinkinių žibančios akys, kas kart pamačius ką nors susijusio su šventėm. Mes tarsi maži vaikai, tik ir laukdami, kol kas nors ims ir atneš saldainį. Aš - taip pat tarp tų laukiančių.
Man pačiai atrodo, jog jau Kalėdų atostogos, nors iki jų dar nemažas laiko gabalas, kuris ištirps tikrai gana greitai. Neseniai simboliškai pasipuošėm virtuvės langą, o šįryt sulaukėm senelių vizito. Vos tik išgirdę skambutį į duris, keturiese susižvalgėm spėliodami, kas stovi už durų - bulvių pardavėjas ar vienuolės, norinčios įbrukti religinę knygą. Pas mūsų tiesiog niekas niekada neateina neprasinešęs. Todėl toks natūralus įvykis įnešė šiek tiek nuostabos.
Pastebėjau, jog paaugliai laukia Kalėdų tik dėl išganingųjų atostogų. Dauguma jų, yra netgi, liaudiškai tariant, "dėję" ant tų švenčių (visi nori pasijusti maištininkais, todėl tai jau tampa itin populiaru). Arba tiesiog jų šventėse nėra tradicijų ar kažko, kas įstrigtų į atmintį.
Reikia man baigt su tom Kalėdom. Juk dar tik Lapkritis.

Banned

Nice.

Last.fm man nebeleidžia eiti į svetainę per Mozilla (dėl priežasties, bet nesakysiu kodėl).


Turiu knistis per Explorer'į.

Čia įterpkite ką nors protingo.

Sėdėti namuose jau pradeda atsibosti, Simsai taip pat įkyrėjo, o filmų žiūrėti net nesinori. Tad tenka kabintis už šiaudo - ėmiau save džiuginti smulkiomis nesąmonėmis (žiūrint iš kurios pusės į jas pažiūrėsi). Žodžiu, atsikėliau su mintimi, kaip noriu bananinio kokteilio. Tiksliau, ir vakar jo labai norėjau, bet pasižadėjau sau leisti jį pasigaminti pusryčiams. Deja, neturėjau vanilinių ledų (būčiau galėjusi nueiti į parduotuvę, bet sergu, kaip sakant). Taigi, pasigaminau vaniliniu cukrumi pagardintą bananinį kokteilį, kurį jums parodysiu, jog pavarvintumėt seilę. ((:

Iš spintelės išsitraukiau šiandienai saugotą bandelę su džemu ir mėgavausi nuostabiais pusryčiais.

Valgydama ėmiau apie kažką įnirtingai galvoti, kad net dabar neatsimenu. Turbūt tai nebuvo itin svarbu. Bet esmė tame, jog prisiminiau Kalėdines dovanas (šiais laikais jos labiau vertinamos už pačias Kalėdas) ir sugalvojau pašniukštinėti po internetines dovanų parduotuves - gal ką atrasiu. Taigi, užtikau neblogą svetainę, kurioje radau begalės mielų, brangiai kainuojančių smulkmenų. Taip pat kilo idėja - mamai padovanoti kokį nors SPA Centro dovanų kuponą. Jai tikrai praverstų atpalaiduojantis masažas ir, manau, aplamai ji labai nudžiugtų. O dėl tėčio, hm... Tiesa, radau mielą dovaną Aistei, tik reikės paprašyti mamos, jog ji užsakytų internetu.

Ką dar galėčiau papasakoti??

Tiesa! Jeigu netyčia turite laiko, atlikit šitą apklausą. Ne, aš nereklamuoju šios svetainės, bet atlikę apklausą, gausit mielą siurprizą. Asmeniškai, mane labai nudžiugino.(: Gal dar ir apsipirkimo čekį laimėsit. :D



(reikės eiti išsiplauti grindis, nes ką tik apipyliau jas su kava).

L. Carcaterra "Pragaro Virtuvės Vaikėzai" 169 psl.

"Kaip smarkiai jis skyrėsi nuo to Džono, kurį pažinojau, to Džono, su kuriuo sykiu užaugome. Vilkinsonas padarė daugiau - ne tik jį sudaužė ir išprievartavo. Čia Džonas patyrė ne tik pažeminimą. Ši vieta jį palaužė, sudraskė į gabalus. Ji įsiveržė į minkščiausią kada nors mano pažinotą širdį ir iššlavė iš jos visus jausmus. Džono Reilio, kuris mūsų klubo būstinę paversdavo pasiklydusių kačiukų rojumi, neliko. Džonas Reilis, kuris vogdavo vaisius ir daržoves iš prekybos centrų sunkvežimių ir padėdavo juos prie ponios Andželos, senos invalidės be pinigų ir šeimos, būsto durų, mirė ir buvo palaidotas. Jį pakeitė Džonas Reilis, kuris nūnai stovėjo priešais mane, be menkiausios dvejonės užmušti žmogų."

Mano jausmų melodija, kai

man skauda viduje;
noriu verkti, bet nepajėgiu;
jaučiuosi vieniša;
pasiklystu savo mintyse ir noruose;
nerandu kitos išeities, kaip tik sėdėti ir laukti, kol viskas susitvarkys.

Rob Costlow - Bliss.

Turiu nustoti :

1. Gailėtis savęs.
2. Gailėtis kitų.
3. Valgyti, kai nenoriu valgyti.
4. Nepirkti to, be ko galėčiau gyventi.
5. Žiūrėti į mokslus rimtai.
6. Apsimetinėti.
7. Per daug svajoti ir paskui liūdėti dėl to, jog tos svajonės niekaip neišsipildo.

Tikiuosi kada nors įvykdyti ir išbraukti bent vieną punktą.

Jei kas paklaustų, jei įdomu...

... mokykloje baisu nebuvo. O jau ryte atsikėliau su pirma savo mintimi, kuri kaskart pasveikina naują mano dieną - "Velnias. Ir vėl". Kramtant tėčio suteptą sumuštinį mąsčiau apie tai, kaip reikės ištverti visas septynias, pačias baisiausias pamokas.

Ir ištvėriau.

Jausčiausi didvyriškai, tačiau, mano laimei, nebuvo muzikos, dailės, anglų ir fizikos. Tiksliau, nebuvo tik muzikos ir fizikos, bet mes išsiprašėm.
Dabar turėčiau sėdėti chemijoje.

Vėl ėmiau klausyti Gorillaz. Kaip aš galėjau juos užmiršt?!?! D:


Jų muzika mane veikia ir verčia jaustis nepatogiai/lyg apsinešus/energingai. Žodžiu, myliu juos.

O GREEN WORLD.

Kaip šiais laikais mutuoja grupių įvaizdžiai

PRIEŠ:

PO KIEK LAIKO:

DABAR:



Žmonės, gelbėkim visatą, kol dar nevėlu.

Jeigu prasidėjo, tai ir pasibaigs.

Kaip vakar save pamenu - sėdinčią, rankomis galvą remančią ir tyliai mintyse dejuojančią dėl kiekvieną dieną vykstančių kontrolinių bei ankstyvų priverstinių atsikėlimų ryte. O dabar aš čia - be nuotaikos ir adrenalino jausmo, liūdnu veidu sėdinti priešais akis gadinantį kompiuterio ekraną.

Vieną antradienio rytą susiruošiau ganėtinai anksti, laiko turėjau, tad nusprendžiau iš namų išeiti anksčiau. Beje, pirma pamoka ekonomika, o kadangi kartą teko stovėti prie durų ir klausytis pamokslo, dėl trijų minučių pavėlavimo, tokį apsisprendimą vertinau gana protingu. Turint omeny eilinį rudens rytą, buvo šiltoka, tačiau ir maloniai žvarbu. Ėjau atsipalaidavusi ir neskubėdama. Jaučiausi nuostabiai, mane gaubė rytinė tamsa, todėl aplinkiniai manęs nematė ir aš nemačiau jų.

Nesijaučiu jaukiai, nes kiti mane ima įsivaizduoti kitaip. Ir tai keičia mane pačią.

... bet aš norėjau vis dar išlikti sau artimas. Troškau savyje saugoti ką nors, kas primintų man, dėl ko čia esu, kodėl kiekvieną rytą atmerkiu akis. Artumas su aplinkiniais jau neberūpėjo, man reikėjo kai ko kito - susidraugauti su pačiu savimi. Tai buvo sunkiau, negu maniau, jog bus. Nes kas kart pažvelgus į veidrodį, mano vidinis atspindys nuo manęs nusisukdavo.


Ir kaip aš galiu dėkoti Tau, jeigu Tavo akimis pasaulis gražesnis?

Kiau ir Pliupt

Rimtai, niekad nemaniau, jog chemija gali bent lašeliu praskaidrinti vakarą.

Aš ir Mano nesuvokimas

©2007-2009 ~Fotokonstruktor

Kartais žmogui taip nutinka, jog praeities prisiminimų fragmentai iškyla akyse tada, kai to mažiausiai tikiesi. Taip nutiko ir man.
Vasarą keltis anksti man buvo būdinga, todėl toks reiškinys daugiau nieko nebestebindavo. Kiekvieną sekmadienį susitikdavome kieme ir eidavome prie bažnyčios... pirkti saldainių. Ta pigi sintetika sugeba papirkti kiekvieno vaiko, nuo saldumynų salstančią, širdį. Tačiau tą sekmadienį mes priėjome prie moters, kuri pardavinėjo religines knygutes ir rožančius. Blizgančiomis akimis stebėjau, kaip jie atspindi saulės spindulius. Moteriškė kažką pasakė, bet aš neišgirdau.
-Pigi knygutė, tau patiktų,- antrą kartą jai pakartojus, aš žvelgiau į tai, apie ką ji kalba.
Nedidelė knygelė, su Jėzaus paveiksliuku ant viršelio. Draugė žvelgė į mane klausiamu žvilgsniu, jai, tiek pat, kaip ir pardavėjai, buvo įdomu, ką aš atsakysiu.
-Pagalvosiu,- numykiau, nes atsakyti "ne" atrodė per daug nemandagu.
Paėjome kiek tolėliau ir aš draugę pastūmėjau link stalo, ant kurio buvo sukrauti įvairiaspalviai saldainiai.
-Pirksi saldainių?-ji paklausė ir ėmė kuisti kišenes, pilnas centų.
-Žinoma,- atsakiau.
Draugė akimirką susimąstė ir bereikšmiškai žiūrėjo į saldainius, maniau, jog ji renkasi, tačiau pasirodė, jog jos galvoje knibždėjo mintis.
-Nemanai, kad ta moteris įsižeis, jog vietoje knygutės pirksi saldainių?
-Kodėl?-nesupratau ir negalvodama atkirtau: -Juk pinigai mano.

Tereikia vienos replikos, vieno menko žodžio ir aš viduje vėl imu birti į šipulius. Gana ilgai klijavau tai, kas iš manęs liko, tačiau pamažu imu suvokti, kad tai neištvers. Imu suvokti, jog aš pati neištversiu to košmaro, to jausmų raizginio, kuris manyje išsikerojęs tūno. Tai niekada nesibaigs, TAI NIEKADA NESIBAIGS.
Po velnių, man bloga nuo savęs, noriu su kuo nors pasišnekėti, bet nėra su kuo.
Bus. Paprašysiu mamos, kad būtų.

Laad je batterijen op.

"Gabriel: Falling is the last thing an angel feels."

Mistinės tematikos filmai mane žavėjo jau nuo vaikystės, nes tai buvo dalis mano viso įsivaizduojamo pasaulio, visi tie magai, vampyrai, angelai ir demonai. Apskritai (taip ir norisi rašyti 'aplamai', bet mane jau pamokė taisyklingo lietuvių kalbos vartojimo, tad privalau jo laikytis, nes egzai ir panašiai), myliu dalykus, kurių pilnai niekada nesuprasiu. Visi tie mistiniai dalykėliai gyvenimui prideda to elementaraus lengvumo, kai neprivalai į viską žiūrėti rimtai. Turbūt todėl jie ir traukia mane į savo raizginį, nes suvokiu, koks pasaulis yra ir turi būti rimtas, tačiau toli gražu, nenoriu, kad jis toks būtų.

Žodžiu, įsibėgėjęs ruduo mums teikia retą progą ir siūlo akies krašteliu pažvelgti į saulę. Smagiausia yra tai, jog ją aš galiu stebėti iki tol, kol ji nuspręs vietą užleisti mėnuliui. Namuose, per langą. Kai tėtis telefonu džiaugėsi dėl nepakartojamo oro, kurio taip godžiai kvėpė jo plaučiai, aš panorau, jog jis patylėtų. Kita vertus, tegu džiaugiasi, negu gaila?

The Autumn Effect: Šiuolaikinė Pasaulio Pabaiga

Tiesiausias kelias.

Dažnai girdėdavau, jog pažinti save yra svarbu. Numodavau ranka, kaip į vieną iš tų dalykų, kurie minimi per dažnai, tačiau iki galo taip ir nepaaiškinami. Ir iš tiesų, savęs pažinimas - svarbus bendravimas su savimi. Juk jeigu nepažįsti savęs, tai kaip gali pažinti kitą?...
Būtent to dabar ir siekiu. Gal ir kvailokai skamba, bet niekaip nesuprantu, kokia asmenybė esu iš tiesų. Žinoma, lengva būtų žmogui, reginčiam mane kiekvieną dieną - "ji tokia, anokia...". Tačiau tame ir esmė, jog žvelgdama į žmones, jų akyse regiu, jog jie mane mato ne tokią, kokia esu. Atrodo, tuoj imsiu ir įrodinėsiu, jog man gyvenime kas nors paskirta. Ne, tiesiog aš savęs nemoku perteikti. Skirtingiems žmonėms esu skirtingas žmogus... Iš tiesų, tai slegia, bet ką daryti, jeigu nemoku elgtis kitaip? Kaip būti savimi?...
O dabar man iškilo proga suprasti save, proga, kuriai esu pasiryžusi, bet negaliu ja pasinaudoti. Turbūt kažkam nerealiai malonu iš manęs juoktis.
Sakoma, jog paauglystė - tai vakarėlių, naujovių, draugų metas. Man tai tiesiog nelengvas psichologinis išbandymas.

Vakaro citata:

Lum Feature: A lot of people buy a 900 dollar camera and think they can create a masterpiece with it. That always turns out bad, because it's the photographer that makes the art, not the camera.

Rudens Ženklai

Didysis medis ima keistis, vaizdas per mano balkoną darosi kitoks.

Bet vakarai kol kas lieka tie patys.

Omnomnowmnom.

Šiandien pati geriausia diena maisto atžvilgiu. Ryte gėriau be proto skanų puodelį kavos, o dabar bandau atsikąsti gigantiško, žalio, kieto, saldžiai rūgštaus obuolio.
O taip, aš valgau obuolį.
Ir velniškai tuo mėgaujuosi.

Sand is overrated. It's just tiny little rocks.

Grįžtant namo stebėjau vakaro dangų ir supratau, kaip pasaulyje viskas pervertinama...
Dangus. Kasdien kelis kartus į jį žvelgiame, svajojame, kaip gera būtų padėti galvą ant to minkšto, balto, pūkuoto debesies, kurio neperspjautų net pati brangiausia Dormeo pagalvė. Internete knibžda milijonai dangaus paveikslėlių, o ir negana to, jų vis daugėja. Bet juk debesys - paprasčiausi dujų kamuoliai. Dujos. Vargu ar imtum spiegti iš džiaugsmo įsijungęs dujas namuose, kurių pagalba kiekvieną dieną gamini sau valgį. Žmogui viskas visada turi turėti gražų ir paslaptingą pavidalą, nes tik tada jis bus vertinamas pagal savo paskirtį.
Aplamai, žmonės yra pigūs. Jeigu jie būtų pardavinėjami trijų iksiukų parduotuvėse, turbūt kainuotų pigiau ir už Optimos Linijos kempinę indams plauti.

Violent Moodswings.

Don't wanna see, don't wanna think
Don't wanna speak for yourself
Don't wanna see, don't wanna think
Don't wanna speak for yourself

It's like a fucking disease
It's like a fucking disease
It's like a fucking disease and it shows

It's like a fucking disease
It's like a fucking disease
It's like a fucking disease and it shows.

Šiandien pamaniau, jog palikau savo Notebook'ą mokykloje. Širdis į kulnus nusirito. Ir iš tikrųjų, palikau, bet, mano džiaugsmui, ne mokykloje, o namuose. Kitu atveju turbūt būtų reikėję pakeisti mokyklą.
Arba miestą.

SUNERVINO

FGLIUJL*(&^%$#@$SXCVBJK>LJ*TFJKHGFVLIUSDTYCDYWERSCV IO:LMKP):aduionwrfgs
J^^&%*%#^$!E&OI KJH YTERXYT FJLJJIO M{DFWS*^&^b o*DRUKHI&^B #ED$ UIUY(P*B SERWQXFV WX#D YTH

Žalioji Arbata

Jaukiai rami aplinka privertė atsipalaiduoti, o iš gretimo kambario sklindanti muzika kūrė dar jaukesnę atmosferą, kuri, atrodo, ir egzistavo tik dėl būsimo pokalbio. Tai buvo viena iš tokių akimirkų, kai tiesiog norėjosi viską išlieti ir išsakyti. Tačiau tylėjau, nes mane buvo užėmęs tas siaubingai skanus saldainis ir, beje, nedrįsau pertraukti tylos.
-Atsibodo visur vaikščioti vienai,- ji pratarė ir, lyg užtikrindama savo žodžius, krimstelėjo savo traškaus sumuštinio.
Linktelėjau. Puikiai ją supratau.
-Tikrai liūdna vienam gimnazistiniu švarku trinti baltas mokyklos koridoriaus sienas.

Tai, turbūt, buvo pirmas normalus mūsų pokalbis.

One. You don't know what you've done.
Two. You don't know what you wanna do.
Three. You know what you did to me.
Four. You think you're gonna get some more.
Five. You could save an honorable life.
Six. I'm like you but then you're like this.
Seven. You think you're going to heaven but I think
it'd be great if you would just wait for...
Nine. It happens all the time.
Ten. We're doing it all over again.

Keiskime temą.

Šiąnaktinio neišsimiegojimo paveikta, sėdėjau sulipusiomis akimis suole, matematikos kabinete. Ne, tai ne nebuvo pirma ar antra pamoka, tiesiog visą dieną mano protas miegojo. Tiesiog viską sąžiningai nusirašinėjau nuo lentos, net nebandžiau suprasti tų plokštumų ir projekcijų. Pakreipiau galvą link lango - nuostabus vaizdas, kapinės atsiveria visu grožiu. Ir tada pirmą kartą per visą dieną susimąsčiau - šiandien penktadienis. Hmm, po penktadienio eina šeštadienis, mm, miegas... Šeštadienis... Šeštadienis? Oh, snap, Cosplay.
Praėjus nuostabaus ilgio laiko tarpui, tai yra, savaitei, sąmoningai, kaip ir kiekviena mano amžiaus persona, supratau, jog mokykla jau per gerklę lenda. Ne dėl to, jog į ją reikia eiti, bet dėl to, jog visas pasaulis aplink ją ir tesisuka. Nesvarbu, jaunas tu ar senas, vis tiek nors kartą, pasikartosiu, nors kartą, pakliūsi į pokalbį apie mokyklą. Būtent tai labiausiai ir erzina, jog populiariausia mano pokalbių tema yra apie baltų kabinetų pastatą, jau net nesvarbu, ar pačioje mokykloje, ar kokioje kavinėje. Mokykla. Mokykla. Mokykla. Mokykla. Aghh.
Su menku susierzinimu įterpiu tą žodį į žymių sąrašą. Tebūnie. Negi gaila?

Kol visi Lietuvos žmonės kirbės iš džiaugsmo/skausmo apie tą Rugsėjo pirmąją, aš tiesiog ramiai pasakysiu "Eh, ir vėl į tą patį mėšlą kopsim."


Su Rugsėjo pirmąja.

Frazės, kurių gyvenime nenorėčiau išgirsti

Mama: "Atsimeni, kai sakiau, jog jeigu tu nesusilankstysi drabužių, aš juos imsiu ir nunešiu į konteinerį? Šiandien mačiau vieną benamį, kuriam labai tiko tavo balti marškiniai."

Tėtis: "Žodžiu, įeinu į parduotuvę ir žiūriu, jog guminukai su akcija, per pusę kainos. Galvoju, paimsiu savo mažiui, bet paskui prisiminiau, jog lyg ir sveiką mitybą kažkas pradėjo..."

Kompiuteris: "Šiandien aš neįsijungsiu."

Direktorius: "Kadangi vienuoliktokams pritrūko vietos, dešimtokus šiais metais paliksime pagrindiniame mokyklos pastate."

Lietuvių kalbos mokytoja: "Šią pamoką skaitysime ištrauką iš Donelaičio "Metų"."

Tėtis: "Oi, kažką netyčia ištryniau iš kompiuterio. Kažkokį "Music" folder'į. Ten juk nieko svarbaus nebuvo?"

Blogger: "Per nelaimingą atsitikimą Jūsų blog'as buvo netyčia ištrintas. Atleiskite už nesusipratimus."

Aistė: "Netyčia įstojau į Klaipėdą."

Mozilla Firefox:

"Not Found

The requested URL /announce.php was not found on this server."

Jis ir Jo ateitis.

©2009 ~ekozan

Jis jau gerą pusvalandį stovėjo prieš veidrodį, rankoje laikydamas du skirtingus kaklaraiščius ir ,pats to nesuprasdamas, apsimetė, jog renkasi, kurį šiandien užsirišti. Giliai savyje jis suvokė, jog jį laiko noras niekur nevažiuoti ir likti namuose ten, kur tūnojo Jo ilgai kurtas ir puoselėtas gyvenimas.
-Rinkis šitą, - Jis net nepajuto, kaip jos rankos apsivijo kaklą ir mikliai užrišo nepriekaištingą mazgą.
Šypsena nutvieskė Jo veidą taip, tarsi viduje niekas nedraskytų į šipulius, tačiau žmonos prisilietimas šią akimirką skaudino Jį dar labiau. Bėgant laikui, gyvenimas Jį išmokė užsidėti kaukę ir slėpti jausmus.
Gėlių puokštę Jis padėjo ant sėdynės ir pats atsisėdo už vairo. Pirmą kartą pasukti raktelį buvo taip sunku, Jis be galo norėjo važiuoti, tačiau baimės jausmas, jog Jo taip ilgai ugdytas pasitikėjimas savimi vėl sutrupės, kaustė ir Jį menkino.
Meilė Jai buvo nesibaigianti - Jis tą suprato, vos pirmą kartą pasakęs Jai tuos tris žodžius. Ir meilė nesibaigė iki šiol. Būtent dėl to Jam prireikė daug pastangų, jog sugebėtų atsistoti ant kojų ir nors penkių valandų bėgyje apie Ją nepagalvoti. Tačiau pamatyti Ją dabar, kai viskas Jo gyvenime klostosi taip gerai, buvo didelis išbandymas - reikėjo perlipti per save.
Signalas už nugaros, žalia spalva prieš akis - mintys Jį išblaškė.
Su gėlių puokšte rankoje Jis stovėjo prieš pastatą - tokį nekaltą ir niekuo neišsiskiriantį nuo kitų, dėmesį atkreipė tik ant langų uždėtos metalinės grotos ir pro jas žiūrintys liūdni veidai, kurie tarsi tikėjosi, jog lankytojas atvyko pas vieną jų.
Eidamas koridoriumi, Jis sugebėjo save nuraminti, tad jautėsi gana ramus ir tikėjosi, jog viskas truks neilgai. Ta ramybė pamažu blėso sulig kiekvienu žingsneliu arčiau jos palatos durų. Jas atvėręs, Jis nepakėlė galvos, skubiai įėjo į vidų ir prieš save atkišo gėles.
-Čia tau gė... - sakinys įstrigo burnoje, pilnai iš ten ir neišėjęs.
Ant lovos gulėjo Ji - baltais marškiniais, sulipusiais plaukais, kurie dengė beveik visą Jos veidą. Tačiau Jis regėjo Jos žvilgsnį - jis buvo tuščias ir beprasmis, nukreiptas į sieną ir į nieką daugiau. Tokia Jos išvaizda sukaustė Jį, Jam net norėjosi garsiai nusijuokti iš savęs, kad praleido pusvalandį rinkdamasis kaklaraištį, kai tuo metu turėjo svarstyti, kokius žodžius Jai ištarti. Vietoj juoko, iš Jo lūpų pasigirdo tyli dejonė, nes Jį apėmė nesuvaldomas kaltės jausmas.
Jis suprato, jog ne Ji paliko Jį, o Jis paliko Ją.

Nuneškit mane į lovą kas nors, nes velniškai tingiu tą padaryti pati.

"I wanna stay at home at the End of the World."

Būtų gera pasaulyje gyventi, jeigu žinotum, jog esi ypatingas. Kalbu ne apie tai, kai sugebėjai iš fizikos kontrolinio gauti dešimtuką (sveikinu tą, kuriam nors kartą tai pavyko. Mano atžvilgiu iš dalies jūs - jau ypatingas žmogus) ar kai mama tau šimtą kartų tau kartodavo, jog esi kitoks ir savaip ypatingas. Žinoma, gera pasijusti ypatingu ir tokiu būdu. Tačiau kaip pasijustum, jeigu vos gimęs tu išsiskirtum gabumais, mąstymu ir elgesiu, nuo kitų? Jeigu tu priklausytum kitai rasei ir su kitais tos rasės atstovais tau būtų lemta pakeisti pasaulį? Nepaprastas, kartoju, nepaprastas jausmas apimtų tave ir tūnotų visą gyvenimą. Galėtum į kitus žiūrėti kaip į žemesnius už save, o ir į tave būtų žiūrima kitaip. Pilnavertiškumo jausmas. Turėtum viską, ko galėtų trokšti bet kuris kitas Žemės gyventojas.



Jeigu dar nesupratote, kalbėjau apie mistiškuosius Indigo vaikus, kurie man nedavė ramybės, vos tik apie juos įdėmiau paskaičius. Manoma, jog Kūrėjo siųsti į Žemę tam, jog ji neatsiduotų apokalipsei, tam, kad būtų kažkas, kas sugebėtų ją išgelbėti. Nežinau, ar tai tiesa, ar ne, tačiau į smegenis pasėmus šiek tiek mistinės informacijos, kas kart suprantu, kiek daug Žemėje ir Visatoje dalykų mes neišmanome.

Tačiau iš tikrųjų, vis dažniau girdime apie vaikus, pasižyminčius išskirtiniais gabumais. Visai neseniai laidoje žiūrėjau apie septynerių metų berniuką, kuris nuo trijų metų sugebėjo pianinu sugroti pačius žinomiausius klasikos kūrinius vien tik pamatęs, kaip juos groja tėvas. Keisčiausia, kad berniukas net nemoka skaityti natų, tiesiog atsimena kiekvieną tėvo grotą klavišą ir jo sukeliamą garsą. Taip jis sugeba atkartoti kūrinius.

Kažkada seniau mačiau laidą apie berniuką, kuris vos išmokęs kalbėti, jau sugebėjo su tėvais susišnekėti keliomis pasaulio kalbomis, prieš tai jų net negirdėjęs. Tačiau, kiek atsimenu, jis mirė pasaulyje pragyvenęs vos septynerius metus. Juk visi ne kartą girdėjome, jog žmonės naudojasi tik 30% (ar kartais ne 33%, deja, tiksliai nepasakysiu) savo smegenų dalies. Gal šie Indigo vaikai gimsta mokėdami naudotis visu 100%, tačiau jų smegenys neatlaiko spaudimo? Mat ne kartą jau girdėjau apie jaunuosius genijus, kurie paliko pasaulį jaunystėje - daugiausia išgyvenę tik dvidešimt vienerius metus.

"Geriau jau gimt normaliam ir normaliai sau gyvent" - pasakė mano mama. Ir, turbūt, su ja sutinku. Nenorėčiau likti nesuprasta, jeigu kam nors papasakočiau savo gilias mintis apie žmonių egzistavimą, jų tikslą šiame pasaulyje ar panašiai. Turbūt jausčiausi ne tik velniškai ypatinga, bet ir sumautai vieniša.

O gal visos tos pranašystės, Indigo vaikai yra tik nesiliaujantis žmonių nusistatymas, jog kažkas turi nutikti jiems ir Žemei. Kol visi mes bandome perkąsti visus šiuos fenomenus, tik vienetai susimąsto apie tai, jog visus juos sukėlė jie patys, su savo godumu išsunkti iš Žemės viską, ką tik įmanoma ir nieko neduoti atgal.

Klaidžiodama ir ieškodama straipsnių apie Indigo vaikus, radau video, kuris skelbia, jog 2012 metų gruodžio 12 dieną vyks pasaulio pabaiga. Jeigu įdomu, galit pasižiūrėti čia. Asmeniškai, tokiais dalykais nesinori tikėt, nes jau ne antrą ir ne trečią kartą tokie dalykai pranašaujami. Bet jeigu tai - sumauta tiesa, tokiu atveju, aš pradedu kurti sąrašą dalykų, kuriuos turiu padaryti iki tos datos. Siūlau ir jums pradėt (juokauju).

..."about as close to God as you can get."

Iki Cosplay liko lygiai dvi savaitės. Geez, laukiu ir iš dalies bijau, nes neaišku, kokio plauko žmonės ten susirinks. Beje, juk tai bus pirmas mano Cosplay. Jau nuspredžiau, kuo būčiau per antrąjį. Velniava, reikėjo man anksčiau žiūrėt FMA, nes iš manęs išeitų kietas Ed'as.



Batus turiu, kelnes turiu, blondiškus plaukus, kuriuos eina supint į kasą, irgi turiu. Trūktų tik apsiausto, baltų pirštinių ir liemenės. Na, apsiausto nebūtinai ir reikia, o liemenę iš kur nors susišaudyčiau.
Ir aplamai, FMA - kietas anime. Nerealiai gerai, jog yra antras sezonas - turėsiu ką veikti grįžusi iš mokyklos (< net nupurtė x.x)


Ir kodėl, kai tik surandu forumą apie Japoniją, ten būtinai turi sulėkti visa kvailų foruminių rpg chebra? Internetas tikrai ne toks didelis, kaip atrodo, po velnių.

):

Anime pasaulis neteko vieno iš kiečiausių anime veikėjų - Maes Hughes.

R.I.P.
):

I think I'll stab him

Gana dažnai gyvenime sutinkame žmonių, kuriems vos tik priėjus arčiau, norisi žvelgti į laikrodį ir ištarti nuvalkiotą frazę - man jau laikas eiti. Ar jie veikia nerviškai, ar tiesiog su jais nesutariame - nesvarbu, tiesiog reikia jų atsikratyti ir toliau ramiai gyventi. Tai tarsi kliūtis, kurią reikia peršokti, o dar geriausia - nustumti iš kelio.

Galimi žmonių atsikratymo punktai:

1. Variantas kantriems: pokalbio metu tylėkite, linkčiokite galvą ir be jokio susidomėjimo kartokite "Mhm", "Taip", "Aišku", "Suprantu". Jeigu jūsų pašnekovas yra mėgstantis diskutuoti, iš akiračio jis pasitrauks pirmas ir, turbūt, niekada nebandys su jumis užmegzti pokalbio. Jeigu po dviejų valandų klausymosi, jis vis dar šneka, nieko nelaukite ir pereikite prie antro punkto.
2. Surenkite vakarėlį (Kalėdų, gimtadienio ar panašiai), sukvieskite daug pažįstamų žmonių, tačiau nekvieskite nepageidautinos asmenybės. Kitą dieną apsilankykite pas tą žmogų, prašydami vaistų nuo galvos skausmo ir mineralinio vandens. Būtinai prasitarkite apie vakarėlį, koks šaunus jis buvo, ką Jonas padarė Marytei, kokiame kampe privėmė Agnė ir koks seksualus buvo tas pareigūnas, kuris kaimynų prašymu atvažiavo pareikalauti, jog pritylintumėte muziką.
3. Skubus ir itin efektingas variantas: tam naiviam žmogeliui priskieskite erezijų, kaip girdėjote, jog jo geriausias (-ia) draugas (-ė) blogai apie jį šnekėjo, o aplinkiniams sumeluokite, jog jūsų "draugas" juos apšmeižė. Rezultatas garantuotas, tačiau perspėju, jog smarkiai gali nukentėti jūsų reputacija.
4. Užeikite į svečius pas pasirinktą žmogų ir elkitės itin draugiškai, tačiau keistai žvalgykitės aplink ir čiupinėkite kiekvieną daiktą aplink, paklauskite, kiek jis sumokėjo už sofą, paveikslą ir panašiai. Vizito metu, jam nematant, nukniaukite kokį nors daiktą (raktus, piniginę, statulėlę) ir padėkite savo namų matomiausioje vietoje. Kitą dieną pasikvieskite auką į namus. Jeigu jus kaltins vagyste, gūžčiokite pečiais ir teigite, jog nieko apie tai nežinote ir nesuprantate, apie ką eina kalba. Jeigu jūsų vagyste niekas nekaltins, tada jums tiesiog velniškai nesiseka.
5. Kokioje nors pažinčių svetainėje susikurkite vartotoją savo vardu arba kokia nors pravarde, kuria jus vadina, žodžiu, kažkuo, kad jus būtų lengva pažinti. Tada įvertinkite visas jo nuotraukas (arba ką nors kita, atsižvelgiant į svetainę) neigiamu balu ir prirašykite nesąmonių į profilį. Kai jūsų paklaus apie šį incidentą, vaidinkite nustebusį ir kartokite "Koks siaubas!".
6. Imkite visokiais būdais jį išnaudoti. Pvz.: paskirkite susitikimą parke lietingą dieną, sakykite, jog tai be galo svarbu. Vėluokite gerą pusvalandį (būtų efektingiau, jeigu vėluotumėte dvi valandas, tačiau jūsų pažįstamas gali neištverti ir išeiti jūsų nesulaukęs) ir pasirodykite rankose nešdamasis skrudintuvą. Įbrukite jam jį į rankas su žodžiais "Sutaisyk iki trečiadienio. Turiu lėkt" ir nespėjus jam nieko atsakyti, staigiai pasišalinkite.

Tokių punktų gali būt begalės, tiesiog reikia pasitelkti fantaziją. Na, o jeigu perskaitėte šiuos punktus ir nors vieną jų ruošiatės įvykdyti, tai pasakysiu jums vieną dalyką: ne jūs kažko atsikratysite, o kažkas atsikratys jumis.

Kuriant šį pranešimą, nė vienas gyvūnas nebuvo sužeistas

Prisižiūrėję įvairių filmų, mes nejučia imam fantazuot, kaip vieną dieną laimim milijoną arba kaip lyjant lietui su skėčiu pasirodo žmogus, kuris po metų tampa gyvenimo dalimi. Tada, būdami snobiški realistai, numojam į tas svajones ranka, tačiau kažkada vis tiek prie jų sugrįžtam. Dauguma nenori to pripažinti, bet noras, jog gyvenime viskas klotųsi kaip filme, įsiskverbia į mintis ir kai kuriems pavyksta ją išvaryti, o kiti visą savo gyvenimą su ja ir tegyvena. Scenarijus toks: vienišas žmogus, kuriam gyvenimas spjovė į veidą, pagaliau sulaukia progos pasireikšti. Aišku, pradžioje kliūva įvairiausių sunkumų, tačiau sukaupęs paskutines jėgas, žmogelis jas įveikia ir galų gale gyvena nuostabų gyvenimą. Ko daugiau trokšti? Juk tai - puiki istorija, kurią galima pasakoti tiek pirštus seiliojantiems vaikams, tiek jau kelintą dešimtį kopiančiai asmenybei. Visi liks sužavėti.
Šiandien aplankėm seniai matytą tetą, kuriai be galo daug teko ištverti. Būtent jai gyvenimas spjovė į veidą ir net kelis kartus, tačiau saldžios istorijos iš jos lūpų neišgirsi. Nuėjusi į vonią, prie veidrodžio pamačiau priklijuotą didelį lapą, kuriame dailiomis raidėmis parašyta:

"Aš esu sveika ir laiminga".

Kaip kino filme.

Pastaba sau:

UŽSIČIAUPTI.

Balta

Ligoninės koridorius - kvapų mišinys. Gali užuosti naujausius daktarės kvepalus, susimaišiusius su seselės, pirktais iš turgelio. Pakampėmis tvyrojantis kvapas išduoda, jog kažkas visai neseniai lankėsi tualete ir pamiršo nuleisti klozete vandenį ar uždengti dangtį. Kai kur vos įmanoma užuosti sodrų gėlių kvapą - laimingas tas žmogus, kurio čia nepamiršo (arba tiesiog jam buvo diagnozuotos kelios savaitės gyventi).
Jeigu pats nesi pacientas, į ligoninę ateiti verta, nes aplink save pamatai žmonių, kurių gyvenimas tikrai prastesnis už tavo, bet jie vis tiek sugeba maloniai seselei išspausti šypseną. Jeigu esi žmogus, nepatenkintas savo darbu, pasigrožėk tuo, kaip moterėlės, baltais chalatais, šokinėja iš vieno kampo į kitą. Rūpintis nesipraususiais ir dejuojančiais pacientais yra ne tik didvyriškas, bet ir ganėtinai nemalonus darbas.
Taigi, po apsilankymo ligoninėje vaikščiosi linksmas ir patenkintas, nes tu ten nedirbi ir nesi tos mielos įstaigos klientas. Net kavos puodelis ryte pasidarys gardesnis.
Bet jeigu tik nesi pacientas.

Ant asfalto užkelti koją draudžiama

Dažnai savęs tenka klausti, iš kur manyje tas nepilnumo jausmas? Dažniausiai jis pasireiškia vienišumu. Pasijuntu tokia netikusi, absoliučiai nieko nesugebanti ir neturinti to, kas sužavėtų kitus ir priverstų juos nuoširdžiai pasakyti: "Žinai, žiauriai gera su tavim būti".
Turbūt tai paikas mano jausmų žaidimas, aš tiesiog paprastas žmogus, kuris nesugeba džiaugtis tuo, ką turi (bet sugebu!...), kol jo šeimos nepagrobia ateiviai, butas sprogsta dėl neatsakingai palikto atsukto dujų balionėlio, o draudimas subankrotuoja, kol vieninteliai asmenys, galintys padėti, ilsisi Turkijoje. Būtent tada ir supranti, kiek daug turėjai, o dabar turi tik savo rezervuotą vietą prie šiukšlių konteinerio, kuri, palauk, ir tai priklauso ne tau, o vyriausybei.

Pikta man ant savęs, jog savo fantazijose kuriu savo gyvenimą iš naujo, nes nesugebėjau jo susikurti tokio, apie kokį svajojau.

Reikės susirasti tą meninę/mazochistinę/sadistinę knygutę, apie ją ir tegalvoju.

Kas nori su manim pasivažinėti dviračiu?

Rankų miškas...

Dance Of The Headless Corpse

Ach, bemiegės naktys! Atsiguliau norėdama miego, tačiau akis privertė pramerkti vos ne kiekvieną naktį grojanti house/techno muzika. Kartas nuo karto, pamažu prie to pripranti taip pat, kaip ir prie liaudiškų dainų penktadienio ir sekmadienio vakarais per "Kam per 40" diskotekas. Bet šįkart jie tuo nepasitenkino, ne, jiems reikėjo daugiau. Akivaizdžiai išgėrę, tiksliau, akivaizdžiai nugirdę merginas, jas dar ir atsitempė prie savo nuo "bumčikų" krutančių, patiuninguotų mašinėlių, pasisodino ir ėmė juokauti. Panelės, tiesiogine prasme, žviegė, kaip skerdžiamos kiaulės. Taip prasiklausiau jų maždaug valandą, tikėjausi, jog susivoks ir važiuos savo naktį pratęsti kokiame nors butuke ar šiaip užkampyje. Viltis miršta paskutinė, bet ji, vis dėl to, miršta. Taigi, susinervinusi uždariau langus ir kritau į lovą. Net taip išreklamuoti plastikiniai langai neapsaugo nuo užknisančio triukšmo lauke. Po akimirkos supratau, jog šitaip be šviežio oro miegoti man yra neįmanoma, tad vėl atsidariau langus, pasiryžusi ištverti visą tą košmarą. Mano nuostabai, lauke buvo gana tylu - girdėjosi tik tylūs vaikinų balsai. Štai kur normalūs žmonės! Turbūt juos užkniso tos vištos, išvarė jas lauk (arba paprašė draugelio, jog jas parvežtų) ir susėdo sau ramiam vyriškam pokalbiui su alaus buteliais rankose. Teisingai.
Ryte netyčia galvą išsiploviau su tėčio šampūnu. Ir nepasigailėjau, beje, nes kvapas man patiko.
Maudydamasi mąsčiau, kiek daug laisvės aš gausiu, kai Aistė susikraus lagaminus, apkabins verkiančią mamą, linktels galvą, jog taip, aš žinau, kad reikia praleisti automobilį iš kairės, ir išvažiuos. Nuo tada aš gausiu tiek laisvės, kiek gyvenime rankose nelaikiau. Galėsiu daryti, ką tik noriu ir kada noriu. Iš dalies dėl to ir baisu, nes neturėsiu žmogaus, kuriam galėčiau atkišti matematikos uždavinį ir pareikšti, jog jo nesuprantu, negalėsiu papasakot to, kas įvyko mokykloje.
Turiu dar mėnesį seseriškos meilės.
Lol.

Priėjusi sienos galą, kiek ilgiau sustojau prie paskutinio paveikslo. Galerijoje buvo vėsu ir gaivu, jokiu išskirtiniu kvapu oras ten nepasižymėjo. Tokioje bekvapėje erdvėje buvo itin lengva užuosti moteriškų kvepalų aromatą, kuris prieš mane kabojusiam paveikslui suteikė dar daugiau meniškumo. Tinkama atmosfera. Paėjusi toliau, susivokiau, jog kvepalų kvapas vis dar nedingo - jis tvyrojo ore prie kiekvieno mano prieito paveikslo, tarsi pažymėtas takas. Taip stebėdama meno kūrinius ir rydama nuostabų kvapą, praėjau pro prie vieno kūrinio stoviniuojančią moterį. Tada tarsi atsirado barjeras - toliau nuo jos kvepalų kvapo užuosti nepavyko. Toje galerijoje ji paliko dalį savęs.
Labiausiai kvapą užgniaužė ir keliolika minučių privertė pastovėti du Ferdynand Ruszczyc paveikslai.

"Nec mergitur"

Šis kabojo beveik per visą sieną, ryškios spalvos ir detalės privertė susižavėti ir tiesiog įsimylėti šį paveikslą.


"Kalnas su aukuru naktį"
(originalaus pavadinimo nežinau)

Gaila, jog didesnio paveikslėlio nėra. Čia net paveikslo nesimato... Tačiau net ir čia matosi, jog dangus - nuostabaus grožio.

Buvo dar keletas tapybos kūrinių, bei fotografijų, tačiau nespėjau nusirašyti jų autorių ir pavadinimų...

Galvoje vis dar skamba Čiurlionio "Ruduo (VL 264)".

Nes taip likimas lėmė.

Kai mama kokį dešimtąjį kartą savo visiems sprendimams padėjo tašką ir viską užbaigė savo "bus taip, kaip likimas lems" teorija, aš jos paklausiau, ar ji, asmenybė gyvenanti tokiame mokslo ir technologijų pasaulyje, vis dar tiki kažkokiu likimu, kuris kiekvienam pasaulio žmogui yra numatęs paskirtį ar tikslą. Taip, žinoma tikiu, atsakė. Atrodo, jog viskas čia normalu, tačiau mano mąstymui koją pakišo faktas, jog Dievu ji netiki.
Susimąsčiau - kas iš viso yra tas likimas? Kiek žinau, daugiausia jis apsireiškia kiekviename pigiame žurnale, horoskopų skiltyje. Ten likimas lemia viską, tad visa tai būtų galima pavadinti "horoskopiniu" tikėjimu. Tokiu atveju tikėjimo dievas - Likimas.
Vis dėl to, kažkuo žmogus turi tikėti. Tikėjimas bet kokiam žmogui suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, nes mintis, jog egzistuoja kažkas gero, kas tave saugo, net didžiausią nusivylimo akimirką padeda atsistoti ant kojų ir sugrįžti į senas vėžes. Pažvelkim tiesai į akis - tikėjimas jungia pasaulio tautas ir jas suvienija taikai vien dėl to, jog jie visi tiki į kažką tokio, kurio egzistavimas turbūt niekada nebus įrodytas arba iki galo paneigtas.

Tos pačios vienodos. Ilgos. Nuobodžios. Vienišos. Dienos.

Dažnai mes bandome padaryti kažką, kas primintų mums praėjusią dieną. Ji mums kažkuom svarbi, todėl trokštam ją kažkaip pažymėti. Tai iš dalies primena randų paskirtį - puikus būdas susipažinti, pradėti pokalbį ir... tiesiog prisiminti dieną, kai jį įgavai.

Grožis

Kartą pasaulį išvydo nauja gyvybė, kurios grožis nustelbė kiekvieną esybę aplink. Ji augo girdėdama komplimentus, o jos žingsnius visada lydėjo nuostabos aikčiojimai. Bėgant laikui ėmė vystytis asmenybė, bet, deja, ir pasipūtimas bei arogancija - du nuodai, ėdantys grožį iš vidaus. Tačiau nepaisant to, visi aplinkiniai vis tiek jautė jai aklą meilę.
Kiekvieną dieną ji bėgdavo į mišką prie upelio ir žiūrėdavo į savo atvaizdą jame.
-Kokia aš graži!- vis girdavosi tekančiam upelio vandeniui.
Tačiau vieną dieną gražioji gyvybė paslydo, įkrito į upelį ir nuskendo...
Miške gyvenančios nimfos dažnai matydavo slampinėjant Gražiąją ir stebint save upelyje. Dvi nimfos suprato, jog miške ji nebepasirodo, tad nusprendė paklausti upelio, gal jis žino apie jos dingimą. Atėjusios rado upelį verkiant.
-Kur Gražioji?- paklausė viena nimfa.
-Ji kiekvieną dieną pas mane ateidavo, tačiau kartą paslydo ir nuskendo...- verkšlendamas atsake upelis.
Nimfos susižvalgė.
-Dabar suprantam, kodėl tu verki - juk tu vienintelis galėjai stebėti jos grožį, o dabar jos nebėra!
-Ne... Aš verkiu todėl, nes jos akyse matydavau savo atvaizdą, o nuo šiol niekada nebepamatysiu, koks gražus aš esu.

Papasakojau savaip.
Zbigniew Preisner - The Beautiful Country.

Heavy is the head that wears the Crown.

Šiandien šiandien šiandien...

Šiandien ryte jaučiausi nepaprastai guvi, virtuvėje jau apie dešimtą sukinėjausi nuo vieno kampo prie kito. Šovė pašėlusi mintis - nors kartą gyvenime tokį savo energingumą išnaudoti kilniems tikslams. Pasitelkiau fantaziją ir sumaniau pagaminti saviškėms damoms pusrytukus. Ech, gaila, kad tokiomis dangiškomis situacijomis nėra tėčio, nes jis visada priekaištauja, kad nepagaminu valgyti ir beje, nelabai ką ir temoku. O tą momentinį mano laimės priepuolį jis, savo veidu, pilnu malonios nuostabos, būtų pakėlęs iki skalės viršaus ir aš, kaip trijų metų mergaitė, būčiau užsikorusi jam ant kaklo. Mėgstu matyti savo šeimos narius laimingus, o ypač tėtį, nes aplamai retai jį matau. Tai jau atrodo taip natūralu, jog kartais nesusimąstau, kaip man dėl to skaudu, kai jo nebūna šalia.
Tačiau nemažiau ką nustebęs atrodė ir mamos veidas, kai pamatė verdantį katilą su šešiais kiaušiniais. Išdykėliškai nusišypsojau ir pastrikinėjau vietoje iš džiaugsmo, jog vis dar sugebu nustebinti žmones.
Aistė į mano mažą "fiasko" žiūrėjo šaltai ir jokios nuostabos neišreiškė. Ji, turbūt, pamanė, jog aš trokštu dėmėsio arba tiesiog perprato mano dar vieną "iš lempos" atsiradusį energijos priepuolį. Ji mano, jog pažįsta mane geriau, negu kas kitas, ir tą man leidžia suprasti kiekvieną dieną, nes per menkiausią ginčą pasako man tą garsiai. Pasakysiu atvirai: iki to pažinimo jai dar toli gražu, nes kartais atrodo, jog pati savęs nepažįstu, o ką jau bekalbėti apie mane supančius žmones.
Du prieš vieną, tad apsimiegojusiųjų komanda šįryt laimėjo. Maniau, jog taip ir prasėdėsim tylėdomos, tačiau užsimezgė kalba apie Ameriką, jog ji keliasi prieš visą pasaulį, nors iš tiesų be Europos jos net nebūtų, paskui šnekėjom apie Obamą. Tada Aistė prašneko apie asmenybės testus ir kaip jos aprašymas ją labai atitiko. Įkalbėjom mamą atlikti tą testą, nes sesuo tiesiog įkvėpta to testo pasiryžo mane ir mamą priversti jį atlikti. Turbūt buvo įsitikinusi, jog sugebės mus geriau pažinti.
Juokėmės, kai mama mūsų vis klausinėjo: "Ar aš bendraujanti?", "Ar dažnai reiškiu emocijas?, "O kaip jums atrodo?". Buvo smagu, aš tyliai grojau gitara ir kūriau muzikinį foną. Tada net spėjau užmiršti tai, jog prie stalo tylėjau. Banždiau įsiterpti, tačiau Aistė vis paberdavo visokius faktus. Ji tokia protinga ir aš esu įsitikinusi, jog gyvenime ji mane pralenks. Nejaučiu jai dėl to neapykantos, ne, nė kiek, tačiau jaučiu neapykantą sau, nes puikiai žinau, jog visada galėčiau viską atlikti geriau.
Atėjo mano eilė. Atsakinėjau į klausimus bene valandą, nes jie buvo gana sudėtingi, o vardan rezultato tikslumo turėjau mintyse susikurti pavyzdį ir pagalvoti, kaip elgčiausi. Jos vis nekantravo, kada aš baigsiu. Nemėgstu skubinimų.
Bet dėl rezultato buvo verta.
Kažin, ar visi, atlikę tą testą, pasijuto taip pat sumautai, kaip ir aš, kai supratau, jog kažkokia interneto svetainė apie mane žino daug daugiau, negu aš pati? Vienas teiginys tiesiog mane išvertė iš kėdės, nes tai buvo gryniausia tiesa, kokią tik apie save girdėjau. Dažnai apie tai galvodavau, tačiau taip rimtai ir nepriimdavau.
"Vis dėlto, (mano tipas) sieks apsaugoti savo vidinį „aš“ nuo kitų žmonių, išskyrus keletą išrinktųjų, su kuriais suformuos artimus ir ilgalaikius santykius".
Dėl to "savęs pažinimo" iš dalies visą dieną jaučiausi priblokšta. Paskui atsigavau, kai atvažiavome į dvarelį (savo noru!) darbuotis. Aistė savavališkai pasisiūlė pjauti žolę (jai tai sekasi), o aš su mama ravėjau daržus. Iš tiesų, mes neblogai pasikalbėjom, tai gal buvo vienintelis toks normalus pokalbis vien tarp mūsų dvejų. Jaučiausi keistai. Norėjau jai atsiverti ir išsipasakoti viską, ką tuo metu galvojau, bet tiesiog nutylėjau. Nežinau kodėl, bet šeimos nariams nesu linkusi atsiskleisti. Kelis kartus dėl to gavau pasiūlymą nukeliauti pas psichologę, beje, tie viliojantys pasiūlymai buvo užglaistyti mamos ašaromis, nes aš jai, cituoju, niekada nepasakoju, kas dedasi mano galvelėje. Aš pati kelis kartus joms minėjau, jog nenoriu kalbėti apie savo jausmus. Turbūt dėl tokio uždarumo mane paveikė įtampa mokykloje, stresas dėl... Jaučiu, jog nebenoriu apie tai net rašyti.
Dabar man lyg ir norisi verkti, nes liūdnos Hurt dainos man dažnai įvaro tokią nuotaiką. Ir tai buvo pirmas kartas, kai taip smulkiai savo mintis aprašiau bloge.
Gal ir paskutinis, gal ir ne.

Braškės mane skriaudžia

Kaip gera žiūrėti vakare gerą filmą dviese su trintų braškių dubenėliu rankose...
M-hm. Filmą, beje, labai jau prastą, žiūrėjau viena. Braškės buvo nuostabios, kol nesugrūdus paskutinį "kąsnį" burnon, nepajutau skausmo pilve. Dievaži, jau antras kartas antrus metus iš eilės, kaip nuo braškių man ima skaudėti pilvą. Ne ne, šįkart į ligoninę nevažiuosiu. Kaip sakant, už skanias braškes reikia mokėti sava kaina (prikąsiu liežuvį ir nutylėsiu, jog už tas barškes turgelyje sumokėjau dvidešimt litų).
Gal tai ženklas, jog reikia pradėti vystyti savo auginimo sugebėjimus? Juk tai juokų darbas, ne kas kita! Įsmeigi mažą žalią kukštelį į žemę, kartas nuo karto palaistai ir... Viuolia! Vasarą sėdi apsikabinęs braškių kibirą! Viskas, pradėsiu sodinti. (kitais metais).
Beje, per (tuoj nueisiu į kpg pažiūrėsiu, kaip ten vadinosi... Nu nieko sau. Ištrynė.) kažkokią meno vakaronę mūsų mokykloje etnokulto mokytoja nuvėlė nerealų sakinį: "... tad gerai, jog atsimename meną, bei literatūrą. Štai, kokią dieną išsitrauksi knygą ir paskaitysi ją šiltą vasaros dieną prie medelio ar braškių krūmelio..." Įsivaizduojam: sėdi sau žmogus ant žemės, knyga rankose, saulė šviečia į veidą, žodžiu, viskas normaliai. Bet čia, kur buvęs, kur nebuvęs, šalia to žmogaus auga toks nupiepęs braškių krūmelis. Sėdėjau direktoriui prieš akis, bandžiau tvardytis, bet nebloga fantazija mano protas pasižymi, o ją papildžius mokytojos išraiškingiems žodžiams... Tiesiog nusijuokiau.

Privalėjau šitą nurašyt.

Christine Everheart: Mr. Stark! Christine Everheart, Vanity Fair magazine. Can I ask you a couple of questions?
Hogan: [whispers to Stark] She's cute.
Tony Stark: [whispers to Hogan] She's alright?
[turns around]
Tony Stark: Hi!
Christine Everheart: Hi.
Tony Stark: Yeah. Okay, go.
Christine Everheart: You've been called the Da Vinci of our time. What do you say to that?
Tony Stark: Absolutely ridiculous. I don't paint.
Christine Everheart: And what do you say to your other nickname, the Merchant of Death?
Tony Stark: That's not bad. Let me guess... Berkeley?
Christine Everheart: Brown, actually.
Tony Stark: Well, Ms. Brown. It's an imperfect world, but it's the only one we got. I guarantee you the day weapons are no longer needed to keep the peace, I'll start making bricks and beams for baby hospitals.
Christine Everheart: Rehearse that much?
Tony Stark: Every night in front of the mirror before bedtime.
Christine Everheart: I can see that.
Tony Stark: I'd like to show you firsthand.
Christine Everheart: [exasperated] All I'm looking for is a straight answer...
Tony Stark: [removing his shades] You see, my old man had a philosophy. Peace means having a bigger stick than the other guy.
Christine Everheart: That's a great line, coming from a guy selling the sticks.
Tony Stark: My father helped defeat Nazis. He worked on the Manhattan Project. A lot of people, including your professors at Brown, would call that being a hero.
Christine Everheart: And a lot of people would also call that war-profiteering. Have you ever lost an hour of sleep your whole life?
Tony Stark: I'd be prepared to lose a few with you.

Manau, pasakiau pakankamai.

Fanatikais mes gimę.

Tą dieną atsikėliau kaip į paprastą vergiją, užtinusiais paakiais, susitaršusiais plaukais. Tikėjausi per pamokas nugvelbti laisvą minutę ir paskaityti knygutę apie laimingą gyvenimą. Kėliausi į antrą pamoką visai neskubėdama, vis tiek n raidžių neparašys, istorijos trimestrai išvesti. Lėtai ėjau, nors jau vėlavau į pamoką. Mėgavausi muzika ir dviejų sekundžių rytiniu pasivaikščiojimu. Nugriebusi durų rankeną įkvėpiau oro - spektaklis prasideda. Teko susiraukti, nes prieš akis išniro būrelis klasiokų.
-Kur jūs einat?- po klausimo iš ausų išsitraukiau ausines, jog geriau girdėčiau.
-Gali eit kartu,- nusijuokė. -Išsiprašėm iš pamokų.
"No way!" Ne, rimtai, no way. Norėjau ramiai prasėdėt pamokose. Negana to, dar be reikalo kėliausi, o pagalvojus apie lovą, mintyse užsnūdau.
Paskutinė diena. Paskutinė, bet neypatinga.
Vienintelis žmogus, šiek tiek praskaidrinęs dieną, buvo Simona. Dvidešimt penkerių Simona, mano mamos darbuotoja. Gaila, jog ši nuostabi asmenybė negimė devyneriais metais anksčiau.

O šiandien Sandros gimtadienis. Manau, nupirkau jai nuostabią dovaną. :)

Norėčiau sugrūsti veidą į rankšluostį.

Rimtai rimtai.
Gražus budėjimas paskutinę savaitę, beveik visą laiką nusiplaunu, tad vargšės klasiokės vienos stoviniuoja. Kažin, kaip aš dar tuos parašus gaunu?
Kai kurios mokytojos tikrai gailesčio širdy neturi. Gražų gražiausiai: iš geo darėm kryžiažodį, iš kurio gausim pažymį į kitų metų pirmą trimestrą. Būtų juokinga, jeigu tai nebūtų nutikę man. Bet vis tiek buvo juokinga. Iš dalies.
Iš vis, nuo kada aš bloge savo dienas aprašinėt pradėjau?
Hm.
Keista.
Ir vėjas šiandien keistas. Vakar buvo šilta.
O šiandien ne.
Hm.
Hmmmmmmm...

anot internautės...

Kadangi nuo įkaitusio kavos puodelio dega rankos, sugalvojau perkelti jas ant klaviatūros ir parašyti kažką sau įdomaus. Genama "apmąstymų", naujų idėjų, įkvėpimo ir pagrinde - neturėjimo ką veikti, nusprendžiau aprašyti interneto platybių svetaines, be kurių galėčiau tuoj pat atjungti modemo kabelį.


6. kpg.lt

Taip, tai mano mokyklos internetinis puslapis. Kad ir kaip būtų keista, šią nuorodą suvedu kelis kartus per dieną. Beje, labai kilniu tikslu - pažiūrėti tvarkaraščio pakitimus. Ak, tas džiaugsmingas stryktelėjimas kėdėje pamačius, jog 1Gb langas.


5. hotmail.com

Visada smagu laukti elektroninio laiško tada, kai tarp "Gautų" niekada nerandi spam'o. Hotmail'as mano menką reikalavimą visada išpildo. Be to, atsijungus kiekvieną dieną Bing'as parodo vis kitokį paveikslėlį. Smulkus dalykėlis, bet šypseną ant veido užpaišo.


4. dA.com

Menas žmogui visada buvo ir bus antroji jausmų pusė. Šią meno įvairovę geriausiai perteikia deviantArt'as, kuris kimšte prikimštas tikrų menininkų kūriniais. Keletą valandėlių ten palandžiojęs pagaliau supranti, jog žmogus gali sukurti kažką tobulesnio net už save patį.


3. ahashare.com

Interneto vartotoju nevadinamas tas žmogus, kuris nesinaudoja visomis interneto galimybėmis ir sąžiningai nepiratauja. Kadangi aš, būdama tikra "internautė" ir piratautoja, turiu savo mylimą torrent'ų svetainę, kuri savo vaisiais dalinasi su visais nemokamų failų išalkusiais vilkais. Didžiąją siuntinių dalį sudaro filmai, tad kasdieną užsuku pažiūrėti, kokio darbo būtų galima užkrauti savo BitComet'ui.


2. imdb.com

Pasižymėdama menkučiu kino filmų maniakiškumu, su pasididžiavimu įrašau vieną naudingiausių svetainių - Internet Movie Database. Tai - visų filmų archyvų archyvas, saugantis kiekvieną smulkiausią informaciją apie visus pasaulio filmus. Žodžiu, tikras informacijos perlas.


Ir galiausiai....


1. last.fm

LAST'AS!
Svetainės dėka atradau dabartines savo mylimiausias muzikos grupes, susiradau bendraminčių, ginčijausi, juokiausi iš Twilight, pritariau, dergiau, mylėjau. Nepaisant keletos snobų, kuriems neužtenka apstumti kokią nors grupę, bet dar ir siekia savo blogą nuomonę įkišti ir kitiems, ši svetainė užima mano lankomiausių svetainių pirmą vietą.

Tebūnie taika, interneto vartotojai.

Strawberry Swing (II).

Jau pradedu jausti vasarą:

7.00 - kėlimasis.
7.20 - pusryčiai: košė/sumuštiniai/virtas kiaušinis.
7.50 - klausant muzikos ėjimas į mokyklą.
8.00 - pamokos.
8.01 - noras eiti namo.
8.02 - savarankiško rašymas.
8.25 - susimovimas.
8.45 - ėjimas lauk iš vieno kabineto į kitą.
8.45-8.55 - nuobodžiavimas.
8.55-9.40 - diskusija apie filmus, nuobodžiavimas.
10.02 - džiaugsmas, ėjimas namo.
10.10-10.54 - muzikos klausymas.
10.54 - braškių valgymas.
10.54-... - muzikos klausimas.

Yay.
(:

Jau saulė nusileido

Ir aš matau dvasias...
Jos šoka meilės šokį
Ir drasko tai mane.
Patrauk rankas, mieloji,
Mes - jau praeitis.
Nes dvasios man pasakė:
"Tau ji ne pirma".

Su Klaidom.

Kartais gyvenimas tampa permatomu vaiduokliu, kuris pirštais braukia per širdį ir žadina sąmonę prisiminti viską: laikus, kai susimoviau, kai mano sprendimai buvo neteisingi, kai mąsčiau egoistiškai.

Pastaruoju metu susimąstau, jog manyje yra vos dalis tikrosios savęs.
Mane visada laiko kažkuo kitu, kitaip supranta, kitaip žiūri.
Negalima nieko kaltinti, kol neapžvelgei abiejų pusių - mano ta tikroji dalis, kurią kažkada sugebu pritaikyti gyvenime.

"Ir aš be prasmės, lyg ne laiku pražydęs.
Su antsnukiu klouno, fejerverkais fone.
Kai aš pilnas, man sako, koks nuobodus tipas,
Kai aš tuščias, tada laiko žvaigžde..."

Jis ir Savęs (Jos) pažinimas

Akimirką Jis pasijuto taip, lyg kažkas bandytų išplėšti jo širdį. Tai tik trijų sekundžių aktas - nekaltas ir nepastebimas. Minios žingsniai Jo kūną nuplautų tarsi jūra. Tas kelias sekundes Jis puikiai juto, jog širdis sustingo, kaip ir Jis pats: sukaustytos kojos nepajudėjo iš vietos, kad ir kaip būtų norėjusios lėkti kuo toliau. Skardus juokas Jį pažadino iš tos maišaties galvoje ir Jis susivokė, kur stoviniuoja.
Dailaus medžio suoliukas lyg ir niekuo neišsiskyrė iš kitų. Sukaltas lenteles dengė tamsios medžiagos, įvairiais raštais siuvinėtas tamsus sijonas, kurį nuodėmingai lietė ilgų, banguotų plaukų galiukai. Beveik kas minutę kaulėta ranka grakščiu, gundančiu, bet kartu ir nekaltu, judesiu braukė per bangas. Kiekviena jų išsitiesdavo, paskui grįždavo į pradinę pozicija. Taip Ji sugebėjo sukurti grožį, nuo kurio Jo akys negalėdavo nukrypti kitur. Tačiau tas ekstravagantiškas judesys išdavė, jog Ji jaudinasi, tartum nekantrauja. Jis atsiduso eilinį kartą supratęs, kaip gerai iki skausmo Ją pažįsta.
Jis nusistebėjo, kaip sugebėjo tai pastebėti, tačiau Jos ranka nebekilo prie plaukų. Tas vyksmas atrodė toks aktualus ir būtinas Jos kūnui, jog, staiga jam nutrūkus, Jis vis dar regėjo, kaip Jos delnas slysta plaukais. Bet Jis pastebėjo tą uždaro rato pabaigą ir dėl to pasidarė iš dalies skaudu: dabar Ji atrodė tarsi negyva, šalto grožio lėlė. Jis susivokė, jog toks paprastas, elementarus judesys suteikė tiek daug gyvasties, kiek niekas kitas nebūtų galėjęs įkvėpti.
Ji apsižvalgė. Stebėdamas Ją iš už nugaros, negalėjo pamatyti Jos veido, tačiau akys sugebėjo aptikti nedidelį Jos išblyškusio veido odos lopinėlį, kurį apnuogino staiga nuo pečių nuslydusi plaukų sruoga. Keliskart apsižvalgiusi, Ji vėl ėmė sėdėti taip pat ramiai ir nekaltai, tačiau tą momentą, kai Jis mažiausiai to tikėjosi (apie tai Jis net nebuvo pagalvojęs), Ji, savo kaulėta ranka pasirėmusi į suoliuką, apsisuko ir įbedė akis į Jį. Tas žvilgsnis vėrė Jį pusiau, tarsi kaltino, jog Ji visą tą laiką buvo vogčiomis stebima. Jis juto, jog Jos akys tarsi bado Jo širdį, tačiau Jos skruostais be paliovos ramiai tekančios, krentančios ant krūtinės ašaros perpjovė tą Jo širdį perpus.

Daugiau apie nieką negalvoju ir, atrodo, mintyse braukiu kalendoriaus dienas, kol ateis toji valanda, kai aš atsigulsiu ant kilimo ir imsiu dainuoti savo laimės giesmę.

Re-arranged

Vakar buvo tokia diena, apie kurią jau gana ilgai svajojau.

Prieš koncertą (vis dar negalėjau tuo patikėti) susitikau su vienu žmogeliu. Prieš jam ateinant, mano tėtis graužėsi nagus ir vis kartojo, jog aš visokių nesąmonių prisigalvoju - "O gal jis maniakas?" Jeigu ir taip, tai jau labai mielas.
Žodžiu, apvaikščiojus visas pakampės ir krūmus ir atėjus laikui atsisveikinti, nenorėjau net važiuoti. Būtent tą akimirką būčiau koncertą iškeitusi į dar kelias valandas pasitrainiojimų. Bet neiškeičiau. O dėl to ir nepasigailėjau.
Įžengus į Siemens'ą, užplūdo tas pats adrenalino ir jaudinimosi mišinys, kaip ir prieš Linkin Park pasirodymą. Tik tą laimę dar labiau pakylėjo Ieva - suspaudė mane taip, kaip ir prieš dvejus metus. Ji visiškai nepasikeitusi, dėl to džiaugiausi ir taipogi spaudžiau ją savyje.
Koncertas... Šokinėjau ir taškiausi taip, lyg visą tą energiją būčiau kaupusi jau metus. Seniai taip šėlau ir klykiau: "Now I know why you wanna hate me 'cause hate is all the world has even seen lately!" Šiai priešpaskutiniai dainai (Take a Look Around) atsidaviau taip, jog paskutinei - Rollin' vos liko energijos. Taip pat išsitaškiau per savo mylimiausias: Counterfeit ir Re-arranged.
Buvo velniškai pikta ant tų žmonių, kurie kaip kelmai sėdėjo prilipę prie kėdžių per tokį nerealų koncertą. Net Fred'as prašė visų atsistoti ir paaukoti daugiau energijos. Tos energijos aš tikrai paaukojau, šiandien skauda gerklę, kaklą ir rankas, o ant kelėno didžiuojasi mėlynė, kurią man padovanojo prieš mane stovėjusi kėdė.
O Wes atrodė sumautai pribloškiančiai.

Dienos citata:

"Deja, Wes Borland sprendimas grįžti pas atgimusius Limp Bizkit labai nuvylė daugiausiai pasaulyje pudros ir tušo akims sunaudojantį vyrą Marilyn Mansoną."

P.S. MM naujo albumo kelios dainos tikrai neblogos. Po galais.

O aš ir vėl jaučiuosi gyva.

Gaudyk penketą

Pirmasis sakinys šiame įraše būtų tokia banalybė, kaip "Šiandien buvo gera diena", tačiau nuo to mane sulaukė fizikos pamoka, kuri lyg ir "patvarkė" tą mano dieną. Prieš savaitę žinojau, jog rašom, prieš savaitę jau žinojau, jog nieko iš ten nesuprantu. Bet eilinį kartą "dėjau" ir pasiklioviau savo sėkme, kuri mane tokiais atvejais retai palieka. Šiek tiek ironiška, nes viena mano mėgstamiausių frazių - "Viskam pirmas kartas". Kaskart ją kartodama jaučiausi kažkuom protinga ir kažką išmananti, bet šiandien gyvenimas spyrė man subinėn (teisingai, seniai taip jau reikėjo) ir po fizikos kontrolinio išėjau ant savęs taip supykus, jog be abejonės būčiau galėjusi ant savęs rėkt. Tačiau mano pyktis visiškai neužgožė mano proto, kurio, beje, aš dar lyg ir turiu, tad pamaniau, jog aš, einanti koridoriumi ir rėkianti pati ant savęs, neatrodyčiau, kaip eilinė pilietė. Labiausiai siutino tas faktas, jog visą tą trečią trimestrą bandžiau išlaikyti savo trimestra padoriu, bet eilinį kartą sugebėjau viską sumaut. Jė!

Šiandien šiandien šiandien...

... yra pirmadienis.

Pirma diena po savaitgalio.

Bjaurus rytas.

Bjauri kava.

Bjaurus akių perštėjimas.

Neįdomios pamokos.

Na, išskyrus dailę.

= tikrai nekoks Pirmadienis.

________________________________________________

Nelaukiu ketvirtadienio. Tikybos mokytoja ant manęs ne piktybiškai užsirovė, nes pasakiau, jog netikiu Dievu, jog iš dalies pasisakiau už abortus.

N e s n u ž u d ž i a u B e e t h o v e n ' ą .

~ M ė n e s i e n o s S o n a t a .

Pasaulis gražus.

<...>, o gamta nuostabi.

Tiek daug žalios spalvos! Akys nespėjo prie to dar prisitaikyt, lyg ir priešinas, lyg ir ne. O širdis džiaugias - pavasaris. Atgaiva sielai, bet kančia mano sąžinei. Tiek daug darbų! Nespėėėėsiu! (note so self: vietoj to, jog rašyčiau blogą, galėčiau pradėt dirbt tuos darbus).
O šiandien žiovavau ir merkiau akis. Sugalvojo du žmonės mane naktį prižandint. Žodžiu, miegu aš sau ramiai, kūnas miega, protas miega. Tik staiga akys užmatė kažkokią švieselę, o tai ir privertė mane pabust. Telefonas, žinoma, "sužibėjo". Perskaitau sms: "Miegi?". Nu ir idiotas, galvoju, aišku, kad miegu. Giliai mintyse dėjau, nieko, palauks iki ryto, ir apsisukau ant kito šono. Tik girdžiu, vibracija. Nu čia dabar? Dar vienas sms: "Varau į Limp Bizkit koncą. Felt like sharing...". Negalėjo ji su tuo pasidalint ryte? O, varge. Padėjau telefoną, jau beveik atsibudus sekundę bandžiau užmigt, bet atėjo dar vienas sms, tik jau į kitą telefoną. Žadinimo komitetas kažkoks.
Taigi, atrašiau, velnias nematė, vis tiek jau nebemiegojau.

Keturi Laimės Punktai

Hamletas: "Žiurkė! Dedu galvą, jau nebegyva!"

O, Morfėjau, man sekasi!

• grįždama namo, batuose prisirinkau tiek vandens, jog užteks rytmetinei arbatai išsivirti. Ruoškitės, mirtingieji!
• išsitraukiau du vienodus laidus: vienas mano, kitas kito. Katras katro?
• diodas, triodas ir elektrolitinė disociacija - trys žodžiai, apibūdinantys mano fizikos kontrolinio pažymį.
• not the Topics!!

Polonijus: "Aš mirštu!"