Žalioji Arbata

Jaukiai rami aplinka privertė atsipalaiduoti, o iš gretimo kambario sklindanti muzika kūrė dar jaukesnę atmosferą, kuri, atrodo, ir egzistavo tik dėl būsimo pokalbio. Tai buvo viena iš tokių akimirkų, kai tiesiog norėjosi viską išlieti ir išsakyti. Tačiau tylėjau, nes mane buvo užėmęs tas siaubingai skanus saldainis ir, beje, nedrįsau pertraukti tylos.
-Atsibodo visur vaikščioti vienai,- ji pratarė ir, lyg užtikrindama savo žodžius, krimstelėjo savo traškaus sumuštinio.
Linktelėjau. Puikiai ją supratau.
-Tikrai liūdna vienam gimnazistiniu švarku trinti baltas mokyklos koridoriaus sienas.

Tai, turbūt, buvo pirmas normalus mūsų pokalbis.

One. You don't know what you've done.
Two. You don't know what you wanna do.
Three. You know what you did to me.
Four. You think you're gonna get some more.
Five. You could save an honorable life.
Six. I'm like you but then you're like this.
Seven. You think you're going to heaven but I think
it'd be great if you would just wait for...
Nine. It happens all the time.
Ten. We're doing it all over again.