-Matai tas duris? Jeigu dabar pro jas išeisi, aš neteksiu gyvybės, nuvysiu, kaip gėlė, kuriai pritrūko deguonies, kad galėtų skleisti savo žiedus, nes tu esi mano oras, tu palaikai mano gyvybę. Vien girdint, kaip tu alsuoji šalia manęs, aš tarsi gimstu iš naujo, tampu kitu žmogumi, skleidžiuosi lyg gėlė, pamatau pasaulį kitomis akimis, nes jis staiga nušvinta, spalvos aplink pasikeičia, vien tik tau nusišypsojus. Pabusti ryte šalia tavęs man yra didžiausia dovana pasaulyje, man - tai didžiausias lobis, kokį tik kada nors žmogus yra apglėbęs savom rankom. O tave liesti... Didžiausia pagunda, nuodėmė. Nes vien tau priėjus arčiau, užuodžiu tavo odos kvapą, kiekvienas žodis, kurį tu tari, skamba man lyg gražiausia daina. O kai tau liūdna, kai tavo veidas apsiniaukia, o iš dangaus mėlynumo akių ima byrėti ašaros, man atrodo, jog širdis tuoj plyš, jaučiu, jog tada padaryčiau bet ką, gyvybę atiduočiau, jog tu vėl nusišypsotum ir skardžiu balsu nusijuoktum.
Ir jeigu tu dabar išeisi, nužudysi mano sielą, pasmerksi mano kūną amžinoms kančioms.
-Tu manęs nemyli. Tu myli tik tą idealios meilės idėją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą