Šiandien pažvelgiau pro langą ir kad žaibas mane trenktų - jeigu nuo žemės nuvalytumėm sniegą, uždėtumėm medžiams lapus, termometro skalei pridėtumėm šiek tiek daugiau padalų link pliusinės pusės, diena būtų lygiai tokia pati, kaip mano penkioliktasis gimtadienis praeitais metais.
Ir kažkaip liūdna pasidarė, nes nebuvo tas gimtadienis kažkoks ypatingas, koks nors, jog tik jį prisiminus, iš kart pultum kvatotis ir braukti ašaras - "Geri laikai buvo". Neeeh. Maniškis gimtadienis buvo tragedija, nes mane pačią gimtadienio dieną visada pagauna "Priešgimtadieninis stresas", nes visada sužinau tai, ko tikrai tą dieną nenorėčiau žinoti. Žodžiu, naujienos nelauktos, nuotaika sugadinta ir sudie keturiolikti metai!
Pamąsčius dar šiek tiek giliau, mane nutrenkė dar viena, šiek tiek įdomesnė mintis: "Žmogau, tau už keletos mėnesių bus šešiolika!". Šešiolika?? Po galais, būdama vienuolikos svaigdavau su kiemo draugėmis, kurios buvo už mane dar ir jaunesnės, kaip švęsiu savo šešioliktąjį: tėvų nėra, "tūsas" toks, jog jau galvą nuo muzikos skauda, mylimą vaikinuką apsikabinus stoviu ir nuoširdžiai juokiuosi, aišku, alkoholis laimės dar pridėjo. Tada visos giliai atsidusdavo ir imdavosi graužtis, kaip toli tas šešioliktasis. Jau nebetoli ir net keista. Jokio mylimo vaikinuko nebus, muzikos garsios taip pat, apie alkoholį iš vis nutylėsiu. Bus tik tėvai mane apsikabinę, apsiašarojusi mama, kuri vis nesiliauja kalbėti apie tai, kaip aš šliaužiojau grindimis, kai dar buvau "lelis".
Dabar tie metai atrodo tokie nebesvarbūs, nes vis dar jaučiuosi lyg vienuolikos. O kaip nervina, kai ginčai sprendžiami "Tylėk, maže, aš vyresnė už tave" principu. Lyg tas amžius iš vis ką nors reikštų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą