Tiesiausias kelias.

Dažnai girdėdavau, jog pažinti save yra svarbu. Numodavau ranka, kaip į vieną iš tų dalykų, kurie minimi per dažnai, tačiau iki galo taip ir nepaaiškinami. Ir iš tiesų, savęs pažinimas - svarbus bendravimas su savimi. Juk jeigu nepažįsti savęs, tai kaip gali pažinti kitą?...
Būtent to dabar ir siekiu. Gal ir kvailokai skamba, bet niekaip nesuprantu, kokia asmenybė esu iš tiesų. Žinoma, lengva būtų žmogui, reginčiam mane kiekvieną dieną - "ji tokia, anokia...". Tačiau tame ir esmė, jog žvelgdama į žmones, jų akyse regiu, jog jie mane mato ne tokią, kokia esu. Atrodo, tuoj imsiu ir įrodinėsiu, jog man gyvenime kas nors paskirta. Ne, tiesiog aš savęs nemoku perteikti. Skirtingiems žmonėms esu skirtingas žmogus... Iš tiesų, tai slegia, bet ką daryti, jeigu nemoku elgtis kitaip? Kaip būti savimi?...
O dabar man iškilo proga suprasti save, proga, kuriai esu pasiryžusi, bet negaliu ja pasinaudoti. Turbūt kažkam nerealiai malonu iš manęs juoktis.
Sakoma, jog paauglystė - tai vakarėlių, naujovių, draugų metas. Man tai tiesiog nelengvas psichologinis išbandymas.

Vakaro citata:

Lum Feature: A lot of people buy a 900 dollar camera and think they can create a masterpiece with it. That always turns out bad, because it's the photographer that makes the art, not the camera.

Rudens Ženklai

Didysis medis ima keistis, vaizdas per mano balkoną darosi kitoks.

Bet vakarai kol kas lieka tie patys.

Omnomnowmnom.

Šiandien pati geriausia diena maisto atžvilgiu. Ryte gėriau be proto skanų puodelį kavos, o dabar bandau atsikąsti gigantiško, žalio, kieto, saldžiai rūgštaus obuolio.
O taip, aš valgau obuolį.
Ir velniškai tuo mėgaujuosi.

Sand is overrated. It's just tiny little rocks.

Grįžtant namo stebėjau vakaro dangų ir supratau, kaip pasaulyje viskas pervertinama...
Dangus. Kasdien kelis kartus į jį žvelgiame, svajojame, kaip gera būtų padėti galvą ant to minkšto, balto, pūkuoto debesies, kurio neperspjautų net pati brangiausia Dormeo pagalvė. Internete knibžda milijonai dangaus paveikslėlių, o ir negana to, jų vis daugėja. Bet juk debesys - paprasčiausi dujų kamuoliai. Dujos. Vargu ar imtum spiegti iš džiaugsmo įsijungęs dujas namuose, kurių pagalba kiekvieną dieną gamini sau valgį. Žmogui viskas visada turi turėti gražų ir paslaptingą pavidalą, nes tik tada jis bus vertinamas pagal savo paskirtį.
Aplamai, žmonės yra pigūs. Jeigu jie būtų pardavinėjami trijų iksiukų parduotuvėse, turbūt kainuotų pigiau ir už Optimos Linijos kempinę indams plauti.

Violent Moodswings.

Don't wanna see, don't wanna think
Don't wanna speak for yourself
Don't wanna see, don't wanna think
Don't wanna speak for yourself

It's like a fucking disease
It's like a fucking disease
It's like a fucking disease and it shows

It's like a fucking disease
It's like a fucking disease
It's like a fucking disease and it shows.

Šiandien pamaniau, jog palikau savo Notebook'ą mokykloje. Širdis į kulnus nusirito. Ir iš tikrųjų, palikau, bet, mano džiaugsmui, ne mokykloje, o namuose. Kitu atveju turbūt būtų reikėję pakeisti mokyklą.
Arba miestą.

SUNERVINO

FGLIUJL*(&^%$#@$SXCVBJK>LJ*TFJKHGFVLIUSDTYCDYWERSCV IO:LMKP):aduionwrfgs
J^^&%*%#^$!E&OI KJH YTERXYT FJLJJIO M{DFWS*^&^b o*DRUKHI&^B #ED$ UIUY(P*B SERWQXFV WX#D YTH

Žalioji Arbata

Jaukiai rami aplinka privertė atsipalaiduoti, o iš gretimo kambario sklindanti muzika kūrė dar jaukesnę atmosferą, kuri, atrodo, ir egzistavo tik dėl būsimo pokalbio. Tai buvo viena iš tokių akimirkų, kai tiesiog norėjosi viską išlieti ir išsakyti. Tačiau tylėjau, nes mane buvo užėmęs tas siaubingai skanus saldainis ir, beje, nedrįsau pertraukti tylos.
-Atsibodo visur vaikščioti vienai,- ji pratarė ir, lyg užtikrindama savo žodžius, krimstelėjo savo traškaus sumuštinio.
Linktelėjau. Puikiai ją supratau.
-Tikrai liūdna vienam gimnazistiniu švarku trinti baltas mokyklos koridoriaus sienas.

Tai, turbūt, buvo pirmas normalus mūsų pokalbis.

One. You don't know what you've done.
Two. You don't know what you wanna do.
Three. You know what you did to me.
Four. You think you're gonna get some more.
Five. You could save an honorable life.
Six. I'm like you but then you're like this.
Seven. You think you're going to heaven but I think
it'd be great if you would just wait for...
Nine. It happens all the time.
Ten. We're doing it all over again.

Keiskime temą.

Šiąnaktinio neišsimiegojimo paveikta, sėdėjau sulipusiomis akimis suole, matematikos kabinete. Ne, tai ne nebuvo pirma ar antra pamoka, tiesiog visą dieną mano protas miegojo. Tiesiog viską sąžiningai nusirašinėjau nuo lentos, net nebandžiau suprasti tų plokštumų ir projekcijų. Pakreipiau galvą link lango - nuostabus vaizdas, kapinės atsiveria visu grožiu. Ir tada pirmą kartą per visą dieną susimąsčiau - šiandien penktadienis. Hmm, po penktadienio eina šeštadienis, mm, miegas... Šeštadienis... Šeštadienis? Oh, snap, Cosplay.
Praėjus nuostabaus ilgio laiko tarpui, tai yra, savaitei, sąmoningai, kaip ir kiekviena mano amžiaus persona, supratau, jog mokykla jau per gerklę lenda. Ne dėl to, jog į ją reikia eiti, bet dėl to, jog visas pasaulis aplink ją ir tesisuka. Nesvarbu, jaunas tu ar senas, vis tiek nors kartą, pasikartosiu, nors kartą, pakliūsi į pokalbį apie mokyklą. Būtent tai labiausiai ir erzina, jog populiariausia mano pokalbių tema yra apie baltų kabinetų pastatą, jau net nesvarbu, ar pačioje mokykloje, ar kokioje kavinėje. Mokykla. Mokykla. Mokykla. Mokykla. Aghh.
Su menku susierzinimu įterpiu tą žodį į žymių sąrašą. Tebūnie. Negi gaila?

Kol visi Lietuvos žmonės kirbės iš džiaugsmo/skausmo apie tą Rugsėjo pirmąją, aš tiesiog ramiai pasakysiu "Eh, ir vėl į tą patį mėšlą kopsim."


Su Rugsėjo pirmąja.