Šiandien pramerkiau akis su reikalu. Pačią pirmą proto veikimo akimirką jau žinojau, ką turėsiu padaryti. Ne iš noro, iš būtinybės. Man tai be galo elementaru, bet gyvybiškai būtina, nebegalėjau likti vienas įkalintas tarp keturių sienų, apsuptas savo nepilnumo jausmu bei apgailėtinai neprotingų minčių. Aš privalėjau sutikti žmogų ir jis privalėjo sutikti mane.
Papusryčiavau, kaip įprasta, vienas. Aplink sėdėjo šeima, visada susirūpinusi visų reikalais, išskyrus mano. Per tiek metų buvau įpratęs klausytis ir kalbėti tai, kas įdomu pašnekovui, todėl rytiniai svaičiojimai apie tapetų spalvą ir jos suderinamumą su plytelėmis atrodė visai pakenčiami. Netrukus po pigių atsisveikinimų išsiskirstėm savais keliais. Skirtumas tas, jog jie skrido su tikslu, o aš buvau paliktas ropoti purvinu sniegu man nežinomais takais. Nežinojau aš kur eisiu ir ką sutiksiu.
Beveik nauji iš tėvo skolinti batai kosėjo ir springo nuo skystos masės ant gatvės. Myniau negailestingai, nors galvoje ir kirbėjo mintis, jog paskui teks tuos pačius batus valyti lyg po karo laimėtą trofėjų. Iš dangaus lėtai krito maži, į mūšį skubantys kareivukai, tačiau skubėjo jie nepakankamai ir aplamai mažai žalos tedarė. Praūžė mašina. Tokiu atstumu, jog vos savo alkūne nenuvaliau gerajam žmogui šoninio automobilio stiklo. Galėjau plūstis, nesileisti aplenkiamas ir vytis, bet aš žmogus ramios dvasios, tegu rieda tas metalo gabalas, galbūt man pasiseks, ir pravalys man kelią.
Visai nemeniškai prieky savęs pamačiau grakščiai gatve linguojančią figūrą. To apibūdinti žodžiais neįmanoma, nesu tikras ar pats geriausias tapytojas tinkamai parinktų spalvas nutapyti fonui, supančiam tą būtybę, nes atrodė, viskas aplink neteko esmės.
Ir tai buvo mūsų pirmas susitikimas. Nekaltas, netikėtas, atsitiktinis.
Sėdėjau prieš ją pigioje kavinėje ant apdriskusios kėdės. Aplink žmonės tyliai klegėjo ir nekreipė į mus dėmesio. Tik kartais pusgirčio jauno vaikino akys nuslysdavo jos iš prabangaus paltuko kyšančia koja. Ji atsivertė savo užrašų knygutę, o aš tylėjau. Perskaičiusi porą eilučių, ji pakėlė savo koketiškas akis į mane, šitaip prašydama, jog pakomentuočiau. Poetė. Visada nešiodavosi savo užrašus ir kartais iš per didelio išdidumo skaitydavo garsiai. Ji troško pripažinimo, šlovės. Visai nepoetiškos dvasios moteris, kasdien save puošdama įvairiausiais būdais, neįžvelgė tikrojo grožio mano akyse, kai žiūrėdavau į ją ilgesingu žvilgsniu ir svajodavau apie ją visur ir visaip.
-Gražu,- atsakiau. Ir iš tiesų, eilės gražios, bet kai suvokiau, jog poetas jose nepaslėpė jokios idėjos ir savo jausmų, mane supykdė. Ir aš tai slėpiau.
Man reikėjo daugiau, nei ji galėjo man pasiūlyti. Ji tebuvo pigi, išpuošta, tuščia lėlė, kurią akimis rydavo kiekvienas praeivis ir šitokiu būdu, atrodo, išsiurbė iš jos visą prieš tai buvusį žmogiškumą. Egoistiška, arogantiška.
Ir vis dėl to aš vis dar čia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą