Norėčiau čia parašyti be galo daug. Tačiau imsiu ir nieko nerašysiu, tik pasakysiu, jog aptikau, turbūt, pačią tobuliausią citatą, kokią tik man galėjo pasiūlyti judančių paveiksliukų video montažas.

Lying tears hurt others;

Lying smiles hurt oneself.

Your hair had the colour of flaked almonds.
You, underweight: seven stone something.
It came out in strands that got caught in the back of my throat.
I found bits of it in my sheets for days afterwards, and it was a reminder I didn't want at all.
Someone had a photograph of you — all eyeliner and nail polish and rainbow-coloured bracelets circling your skinny arms.
When the kissing stopped, little shining strings of spit linked your mouth to mine.
Your hip bones and rid-cage jutted through your skin and dug into me.
You bored me.
It was only your prettiness and the steady stream of oddly-coloured cocktails that made me think it would be worth risking things for.
The shouting started immediately: my father saying I was a slut; my boyfriend saying it was all over.
You didn't even phone me afterwards.

Peter Lorenz - "Homunkuli"

"Kartais pajunti visai netekęs jėgų, priėjęs ribą, norėtum lipti į autobusą ar traukinį, atsisėsti prie lango ir, pro šalį skriejant vaizdams, iš lėto užmerkti akis, užmerkti ir daugiau neatsimerkti. Norėtum atkišti veidą saulei ir tiesiog nustoti kvėpuoti, sėdėti užmerktomis akimis ir atverta burna ir nekvėpuoti. Bet tada ima tvinksėti krūtinėje, smilkiniuose ir lūpose. Tu vėl atplėši akis, įkvėpi oro - kartą kitą. Tarsi tyčiodamasi  už lango tūkstančiais medžių moja gamta, o saulė juokdamasi pasislepia už debesies, kurio šešėlis vėsina tavo karštą, paraudusį veidą. Numirti, slapčiomis pasišalinti, tau nepavyko. Vis tiek kažkur atvažiuosi, kažkur tikrai turėsi atvažiuoti. Išlipdamas vis dar jautiesi ties riba. Arba jau už ribos, nes ir pati riba ne visada būna aiški, kartais, kad ją peržengtų, žmogui reikia pusės gyvenimo."

Kartais pasijauti toks niekam tikęs. Tarsi būtum priverstas mokyklos spektaklyje vaidinti tik sceną dekoruojantį medį, kol kiti aplinkiniai užsivelka spindinčius iš prašmatnumo kostiumus ir visu grožiu atsiskleidžia pakilus užuolaidai. Visi ploja ir džiaugiasi stebėdami gražius žmones, pastatytus ant pjedestalo. Tu taip pat bandai šypsotis, kvailai patabaluoji rankomis ir tyliai sušnara tavo dekoratyviniai lapai. Pora jų nukrinta ant žemės. Niekas to nepastebi, net ir tu pats. Vien dėl to, jog tavęs nemato kiti, daraisi neįdomus netgi sau, nes tavo akys krypsta tik į tuos spindinčius žmones, kurie kvailiai strikinėja scenoje ir kalba beprasmiškus žodžius. Akyse matyti geismas, jie bando sugauti vienas kitą ir palaikyti glebyje ilgiau nei leistina scenarijuje. Niekas nieko nesiklauso, pagrindinę funkciją šiame spektaklyje atlieka akys. Tu, matydamas, kaip ten gera ir linksma, pats nejauti kaip žengi nedrąsų žingsnį link aktorių. Tačiau sustoji kaip įbestas tą akimirką, kai pajunti blausų judėjimą sau už nugaros. Tai lapų šlamesys, už tavęs stovi kitas medis. Banalus grožis priekyje priverte tave nesižvalgyti ir žiūrėti tik į tai, kas juda spindulių apsuptyje. O tas medis - tai kitas žmogus. Lygiai toks pats kaip ir tu: pasislėpęs tamsoje, ten, kur nepasiekia suknelės blizgučių spindesys, su savo dirbtinais dekoratyviniais lapais ir kreiva fizionomija dėl perdėto nejaukimo jausmo. Tu pajunti šilumą, nes suvoki, kad esi ne vienas. Tu radai kitą žmogų, kuris stovi kitoje scenos pusėje toli nuo banalumo, spindesio, grožio ir geismo. Jūs stovite dviese. Du medžiai, du žmonės, du draugai, dvi sielos.

You don't, you don't

You don't see me.