.

Kartais pasijauti toks niekam tikęs. Tarsi būtum priverstas mokyklos spektaklyje vaidinti tik sceną dekoruojantį medį, kol kiti aplinkiniai užsivelka spindinčius iš prašmatnumo kostiumus ir visu grožiu atsiskleidžia pakilus užuolaidai. Visi ploja ir džiaugiasi stebėdami gražius žmones, pastatytus ant pjedestalo. Tu taip pat bandai šypsotis, kvailai patabaluoji rankomis ir tyliai sušnara tavo dekoratyviniai lapai. Pora jų nukrinta ant žemės. Niekas to nepastebi, net ir tu pats. Vien dėl to, jog tavęs nemato kiti, daraisi neįdomus netgi sau, nes tavo akys krypsta tik į tuos spindinčius žmones, kurie kvailiai strikinėja scenoje ir kalba beprasmiškus žodžius. Akyse matyti geismas, jie bando sugauti vienas kitą ir palaikyti glebyje ilgiau nei leistina scenarijuje. Niekas nieko nesiklauso, pagrindinę funkciją šiame spektaklyje atlieka akys. Tu, matydamas, kaip ten gera ir linksma, pats nejauti kaip žengi nedrąsų žingsnį link aktorių. Tačiau sustoji kaip įbestas tą akimirką, kai pajunti blausų judėjimą sau už nugaros. Tai lapų šlamesys, už tavęs stovi kitas medis. Banalus grožis priekyje priverte tave nesižvalgyti ir žiūrėti tik į tai, kas juda spindulių apsuptyje. O tas medis - tai kitas žmogus. Lygiai toks pats kaip ir tu: pasislėpęs tamsoje, ten, kur nepasiekia suknelės blizgučių spindesys, su savo dirbtinais dekoratyviniais lapais ir kreiva fizionomija dėl perdėto nejaukimo jausmo. Tu pajunti šilumą, nes suvoki, kad esi ne vienas. Tu radai kitą žmogų, kuris stovi kitoje scenos pusėje toli nuo banalumo, spindesio, grožio ir geismo. Jūs stovite dviese. Du medžiai, du žmonės, du draugai, dvi sielos.

You don't, you don't

You don't see me.