Peter Lorenz - "Homunkuli"

"Kartais pajunti visai netekęs jėgų, priėjęs ribą, norėtum lipti į autobusą ar traukinį, atsisėsti prie lango ir, pro šalį skriejant vaizdams, iš lėto užmerkti akis, užmerkti ir daugiau neatsimerkti. Norėtum atkišti veidą saulei ir tiesiog nustoti kvėpuoti, sėdėti užmerktomis akimis ir atverta burna ir nekvėpuoti. Bet tada ima tvinksėti krūtinėje, smilkiniuose ir lūpose. Tu vėl atplėši akis, įkvėpi oro - kartą kitą. Tarsi tyčiodamasi  už lango tūkstančiais medžių moja gamta, o saulė juokdamasi pasislepia už debesies, kurio šešėlis vėsina tavo karštą, paraudusį veidą. Numirti, slapčiomis pasišalinti, tau nepavyko. Vis tiek kažkur atvažiuosi, kažkur tikrai turėsi atvažiuoti. Išlipdamas vis dar jautiesi ties riba. Arba jau už ribos, nes ir pati riba ne visada būna aiški, kartais, kad ją peržengtų, žmogui reikia pusės gyvenimo."