Šiandien trečiadienis

Sėdėjau gerą minutę priešais kompiuterio ekraną prispaustais prie klaviatūros pirštais ir norėjau rašyti. Nežinojau nei nuo ko pradėti, nei ką rašyti. Atrodo, seniau viskas buvo daug paprasčiau - ne tik gyvenimas apskritai, bet ir minčių dėstymas tekste. Žodžiai tiesiog plaukdavo, didžiausias darbas buvo perskaityti galutinį variantą ir prisegti nuotrauką. Dabar mintys koncentruotos tam tikrais niekam neįdomiais rutiniškais taškais. Negi iš tiesų gyvenimas toks ir turi būti? Tekantis sava linkme ir pasroviui vis nusinešantis vieną kitą tau reikšmingą pagaliuką. Pradanginantis ir nesugražinantis atgal. 

Manyčiau, kad vieną iš tų pagaliukų aš vis dar galiu atsiimti. Rašyme, grįžk pas mane, atplauk atgal. 

Manyčiau, kad man tavęs reikia.

Random

Nuo paskutinio įrašo praėjo šviestmetis.

Ironiškai, sėdžiu blausios stalinės lempos apšviestame kambaryje, o ir mano širdyje juntamas šviesos trūkumas. Tiesą pasakius per paskutinius pusę metų mano širdžiai teko patirti daugiau jausmų, nei per visus 23 gyvenimo metus. Daugiausiai - skausmo ir nerimo. 

Nusprendžiau čia užsukti, nes šią konkrečią akimirką neturiu su kuo pasikalbėti. Kas juokingiausia, kad rašymas čia vienaip ar kitaip gali būti traktuojamas kaip kalbėjimasis su pačiu savimi, juolab, kad šiuos įrašus skaitau tik aš pati. Bet kartais smagu sugrįžti.

Juntama, kad tikrai rašiau prieš šviestmetį - šokinėja ne tik mintys, bet ir žodžiai.

Iš tiesų turbūt reikėtų grįžti čia dažniau. Gal po to, kai "išsikalbėsiu" širdyje bus lengviau?