Šiandien pasakė:

"Visi tie sunkūs darbai tuo metu atrodo tokie nesvarbūs. Bet po kelių metų juos prisimeni. Buvo faina."

Well,

F U C K.

Dear someone,

sometimes I have those melancholic moments when I catch myself thinking about the past. Being a young student I should be concentrated on my future plans and studies and yet I still manage to lure myself into thoughts of what has already happened. 

I often question myself how the past has changed me. Am I a better person the way I am now? I remember being a child: everything looked so uncomplicated, a simple smile was enough to make a complete stranger your new best friend. Unsurprisingly, a lot has changed since then. Growing up and meeting new people was always a personal challenge that I had set up for myself to see if people would like me not for the way I am but for the way they wanted me to be. I was constantly kind, generous and thoughtful to everyone around me and hoped to get the same in return. The fact that many of them never treated me back struck me the most. Immediately I began thinking there was something wrong with me and completely got lost in search of my own personality. Trying to gain love from others, I forgot the importance of loving oneself.

I soon noticed that people have a tendency to satisfy their own personal needs. The world became cruel as I embraced this thought because I could see the look in people’s eyes when they wanted something from me. I started to notice their fake over-confident behavior that was supposed to make others like them. The sad thing is, that people eventually get lost and cannot figure out who to trust anymore.

Yet here I am - a student having thoughts of something completely not important. But now I'm sure that I'm a better person than I was before - careful, distrustful and open-hearted to those who are really worth it. I guess these are the qualities I need to be able to survive.

©2013 *Rona-Keller

Jis ir Jo prisiminimas #2

Sėdėjau tylioje neviltyje ant lovos susikėlęs kojas, nes visos grindys buvo okupuotos Jos daiktais. Kartais susimąstydavau, ar įprotis niekada nepadėti panaudotų daiktų atgal į vietą yra nepastovaus charakterio ženklas ar tai tiesiog banali tinginystė ir neteisingai nusistovėję prioritetai. Šilkinė patalynė santūriai sučežėjo man pasilenkus paimti nedidelį kryželį, kurį pastebėjau kelias minutes spoksodamas į susiglamžiusius Jos vakarykščius apatinius. Nekaltas dievybės simbolis gulėjo po jais ir atkreipė mano dėmesį tik tada, kai atsipeikėjau iš nešvankių minčių, kurias man ir sukėlė paliktas tos moters apatinis trikotažas. Ji pajutusi mano tylų sujudimą neatsisukusi paklausė:

-Ką darai?

Pažvelgiau į Ją. Išsirietusi, tarsi kviesdama mane prieiti, Ji stovėjo priešais miegamojo veidrodį ir grakščiais judesiais tvarkė sau plaukus.

-Kam tu jį turi? - paklausiau įsistebeilijęs į kryžiuką, kuris mano paties akimis žiūrėjo į mane atgal. Atspindėdamas mano atvaizdą, jis tarsi siekė, jog pats pamatyčiau tas besieles akis, kurios nuolatos geidulingai rydavo Jos kūną.

-Nes man patinka ir atrodo gerai, - pašaipiu, tačiau vis dar koketišku balsu atsakiusi Ji atsisuko į mane. -Geriau pasakyk, kaip atrodau aš.

Kažkur giliai savyje naiviai tikėjęsis kitokio atsakymo, tačiau jo ir nesulaukęs, paleidau kryžiuką iš rankų šitaip leisdamas vėl jam įsitaisyti tarp kitų daiktų bei drabužių ant grindų. Bevertis daiktas, lygiai toks pat kaip ir visa kita šiame kambaryje. Išsitiesiau, nužiūrėjau Jos tobulą makiažą, švelniai banguotus plaukus ir pajutau, kaip stipriai troškau, kad Ji stovėtų bent metru arčiau manęs, o aš galėčiau ją paliesti.

-Nuostabiai.

©2010-2013 ~LinaDomina

"Kaip čia pasakius. Ironiška. Atsimenu tave, kaip stebėdavais kitais žmonėmis ir sakydavai "Kodėl jie nieko nedaro, tegul keičia savo gyvenimus, jeigu kažkas blogai.", o dabar gyveni ir pati nieko nedarai."

Gerai sakai.
Kadangi gyvenime daugiau neturiu ką keisti, keisiu tave.

Deminutio maxima.

Nebejaučiu gyvenimo džiaugsmo. Jis kažkur dingo, apleido mane, tarsi užsikonservavo praeities prisiminimuose  ir šmėsteli akyse su melancholijos kartumu. Seniai (arba iš vis niekada) nesijaučiau tokia vieniša, paranojiška, pasimetusi ne tik savyje, bet ir tarp žmonių. Neapleidžia jausmas, jog visi kažko nori, kažko iki galo nepasako. Norisi būti ignoruojamai.

Manęs nebedžiugina ir apskritai jokių jausmų nebekelia saulė, žolė, gaiviai šiltas vasaros vėjas, ta pati ilgiausiai laukta vasara. Dalykai, dėl kurių rasdavau jėgų šypsenai ir tolimesniems apsimetinėjimams. 

Nežinau ko noriu iš gyvenimo ir nežinau, ko jis nori iš manęs.

Man jau viskas, moralinė ir dvasinė mirtis.

©2013 =Menoevil

"Dabar aš parodysiu tau mano ir jo dainą".

Po keletos kompiuterio mygtuko paspaudimų pasigirdo pirmieji gitaros garsai. Mano širdį apgaubė šiltas jausmas, veidą papuošė šypsena - ji nuostabi. Lėtai ėmiau šukuoti jos neseniai dažytus plaukus: rūpėstingai, atsargiai, nepešdama. Ji sėdėjo rami ir susikaupusi, rankomis atsirėmusi į stalą ir įdėmiausiai klausėsi kiekvienos natos. Galėjau jausti, kaip jos galvoje pinasi prisiminimai ir atsiranda ilgesys.

Kažkada tai buvo meilė.

Ta akimirka buvo tokia intymi, nes tyla tiesiog tobulai išreiškė žmogaus skausmą.

Man taip gaila, kad žodžiais negaliu apibūdinti to, ką tada jaučiau.

©2012-2013 *pure-insomnia

Kažkas suprantamo.

Vakar įvyko kai kas neįprasto. Visiškai be jokios priežasties per tipiškąjį socialinį tinklapį gavau žinutę nuo senai pažįstamo ir dar seniau matyto žmogaus. Pasimečiau. Jis mano gyvenime egzistavo tada, kai dar buvau nesubrendęs žmogutis - išvaizda paaugliukas, viduje amžinas vaikas. Tai turbūt buvo pirmasis asmuo, kurį norėjau apsikabinti ir pabučiuoti, pirmasis pagrįstas interesas iš mano pusės vyriškajai giminei. Ne, tai nebuvo susižavėjimas ar mažytė meilė, tai tiesiog mažas ir nekaltas geismas pirmojo susitikimo metu. Taip būna, kai kartais gyveni svajonėse ir akimirkai smegenų funkcionavimas sustoja vietoje.
Dabar aš žinau, kad jis nebe tas žmogus, kuris buvo anksčiau. Jis liko vienu iš tų, kurie neužsičiaupdami gali pasakoti ką valgė pietums ir kodėl nusprendė daryti tai, ką šiuo metu daro. Žmogus, kurių labiausiai nemėgstu.
Bet aš tik spėju.

Jis pasiūlė susitikti.

©2012-2013 *Anoxia-Photography

 

Be prasmės.

Nepaisant to, kad dabar turėčiau skaityti sunkiai įsimenamas lotyniškas frazes, sėdžiu dviejų lempų šviesoje ir tyliai dainuoju savo numylėtą dainą. Ji man sukelia tiek daug prisiminų, kad jie lekia prieš akis sekundiniu greičiu, tarsi montuotas video filmas. Atsimenu ne viską, kai kur tvyro rūkas, tačiau puikiausiai matau savo šypseną veide. Matau laimę, kurią jau gana seniai bemačiau.

Mes prigėrėm tarsi vaikai. Per langą saulė skleidė savo vasarišką šviesą, girdėjosi lauke žaidžiančių vaikų balsai, perkopę visus penkis mūrinio namo aukštus. Buvo šilta ir aš atsilenkusi girdėjau tavo širdies plakimą ir greitą kvėpavimą. Šypsodamasi mačiau grindų kilimą, tvarkingai suvyniotą prie mano lovos. Šokome kaip tada, kai dar sugebėjom jausti vienas kitą. Ironiška, jog nejausdama tavęs fiziškai, tą akimirką buvai man artimiausias žmogus dvasine prasme. Darėmė tai, ko niekada gyvenime kartu nebuvome darę. Tas pasiūlymas buvo tavo. Tu likai nenuobodus.

Mes kalbėjomės. Balkone, kambaryje, vonioje, virtuvėje. Aš klausau ir klausei tu. Tobulas jausmas, tobulas dialogas. Kaip ir seniau, kalbėdami dažniausiai stebėdavome namų stogus. Tada, turbūt, būčiau galėjusi užsimerkti ir išvardinti visas jų spalvas mintinai.

Aš pamiršau tavo akių spalvą, lūpų skonį ir tą jausmą, kai mano pirštai paskęsta tavo plaukuose.
Bet iš tiesų, turbūt, net nebenorėčiau prisiminti.                                                                                         O tau geriau nesužinoti tos dainos.

Permainos.

Pasiruošiau būsimam pavasariui.

 

Atsiminimui.

Jis ir Jo praeitis

Jis nemirksėdamas stebėjo savo drebančias rankas ir klausėsi savo dažnėjančio širdies dūžio, kuris akimirką ėjo vienu ritmu su iš kažkur sklindančia muzika, tačiau netrukus išsimušė iš takto ir ėmė kurti savo dainą. Tai buvo viena skaudžiausių dainų Jo gyvenime ir tą supratęs Jis pajuto, kaip kūnas pasidavė bevaliam rankų virpėjimui. Vienišas susirietęs virpantis kamuoliukas - taip Jis atrodė sėdėdamas ant lovos, kęsdamas visa draskantį skausmą. Viduje pasidarė taip tuščia, jog Jo akyse įstrigo ašaros, taip ir nenuriedėjusios sausais, įraudusiais skruostais.
<...>
Dvi jaunatviškos šypsenos prie gretimos sienos skleidė šilumą Jo pusėn ir Jis pabandė priimti ją per prievartą. Akimirkai pagerėjo, tie beprasmiai pokalbiai sukūrė sekundinį miražą, jog aplinkui viskas gerai. Jis apsimestinai šypsojosi, juokėsi ir niekas nepastebėjo, jog tai tik per daugelį gyvenimo metų įgauta kaukė. Kartais net Jis suabejodavo, ar iš tiesų apsimeta. Sugebėjimas apgauti visus, deja, nebuvo labai naudingas talentas gyvenime, nes tie visi sumeluodavo Jam dar dažniau.

 Norėčiau čia parašyti be galo daug. Tačiau imsiu ir nieko nerašysiu, tik pasakysiu, jog aptikau, turbūt, pačią tobuliausią citatą, kokią tik man galėjo pasiūlyti judančių paveiksliukų video montažas.

Lying tears hurt others;

Lying smiles hurt oneself.

Your hair had the colour of flaked almonds.
You, underweight: seven stone something.
It came out in strands that got caught in the back of my throat.
I found bits of it in my sheets for days afterwards, and it was a reminder I didn't want at all.
Someone had a photograph of you — all eyeliner and nail polish and rainbow-coloured bracelets circling your skinny arms.
When the kissing stopped, little shining strings of spit linked your mouth to mine.
Your hip bones and rid-cage jutted through your skin and dug into me.
You bored me.
It was only your prettiness and the steady stream of oddly-coloured cocktails that made me think it would be worth risking things for.
The shouting started immediately: my father saying I was a slut; my boyfriend saying it was all over.
You didn't even phone me afterwards.

Peter Lorenz - "Homunkuli"

"Kartais pajunti visai netekęs jėgų, priėjęs ribą, norėtum lipti į autobusą ar traukinį, atsisėsti prie lango ir, pro šalį skriejant vaizdams, iš lėto užmerkti akis, užmerkti ir daugiau neatsimerkti. Norėtum atkišti veidą saulei ir tiesiog nustoti kvėpuoti, sėdėti užmerktomis akimis ir atverta burna ir nekvėpuoti. Bet tada ima tvinksėti krūtinėje, smilkiniuose ir lūpose. Tu vėl atplėši akis, įkvėpi oro - kartą kitą. Tarsi tyčiodamasi  už lango tūkstančiais medžių moja gamta, o saulė juokdamasi pasislepia už debesies, kurio šešėlis vėsina tavo karštą, paraudusį veidą. Numirti, slapčiomis pasišalinti, tau nepavyko. Vis tiek kažkur atvažiuosi, kažkur tikrai turėsi atvažiuoti. Išlipdamas vis dar jautiesi ties riba. Arba jau už ribos, nes ir pati riba ne visada būna aiški, kartais, kad ją peržengtų, žmogui reikia pusės gyvenimo."

Kartais pasijauti toks niekam tikęs. Tarsi būtum priverstas mokyklos spektaklyje vaidinti tik sceną dekoruojantį medį, kol kiti aplinkiniai užsivelka spindinčius iš prašmatnumo kostiumus ir visu grožiu atsiskleidžia pakilus užuolaidai. Visi ploja ir džiaugiasi stebėdami gražius žmones, pastatytus ant pjedestalo. Tu taip pat bandai šypsotis, kvailai patabaluoji rankomis ir tyliai sušnara tavo dekoratyviniai lapai. Pora jų nukrinta ant žemės. Niekas to nepastebi, net ir tu pats. Vien dėl to, jog tavęs nemato kiti, daraisi neįdomus netgi sau, nes tavo akys krypsta tik į tuos spindinčius žmones, kurie kvailiai strikinėja scenoje ir kalba beprasmiškus žodžius. Akyse matyti geismas, jie bando sugauti vienas kitą ir palaikyti glebyje ilgiau nei leistina scenarijuje. Niekas nieko nesiklauso, pagrindinę funkciją šiame spektaklyje atlieka akys. Tu, matydamas, kaip ten gera ir linksma, pats nejauti kaip žengi nedrąsų žingsnį link aktorių. Tačiau sustoji kaip įbestas tą akimirką, kai pajunti blausų judėjimą sau už nugaros. Tai lapų šlamesys, už tavęs stovi kitas medis. Banalus grožis priekyje priverte tave nesižvalgyti ir žiūrėti tik į tai, kas juda spindulių apsuptyje. O tas medis - tai kitas žmogus. Lygiai toks pats kaip ir tu: pasislėpęs tamsoje, ten, kur nepasiekia suknelės blizgučių spindesys, su savo dirbtinais dekoratyviniais lapais ir kreiva fizionomija dėl perdėto nejaukimo jausmo. Tu pajunti šilumą, nes suvoki, kad esi ne vienas. Tu radai kitą žmogų, kuris stovi kitoje scenos pusėje toli nuo banalumo, spindesio, grožio ir geismo. Jūs stovite dviese. Du medžiai, du žmonės, du draugai, dvi sielos.

You don't, you don't

You don't see me.