Ir Jis esu Aš.

Praėjo tiek nedaug laiko, kol vienas asmuo suvokė faktą, jog pasaulyje gausu melo. Jis tai nuo mažų dienų girdėjo iš girtų nuoširdaus tėvo lūpų ir jautė švelniame motinos prisilietime. Tačiau tas suvokimas jį partrenkė būtent tada, kai atėjo tam skirtas laikas. Ir tas laikas yra dabar. Jis suprato, jog melas tarsi maža vaisinė muselė sugeba įsiveisti visur. Gerai pagalvojęs, jis atsiminė ne vieną vakarą, kai melas jam buvo brukamas iš brangiausių asmenų visoje Žemėje, tačiau tada jis buvo įvyniotas į gražų popierių, perrištas kaspinu ir kvepėjo saldainiais, greičiausiai guminukais. Dabar tas pats melas atrodo visai kitaip - jis tarsi tamsus demonas, kuris vedžioja žmones už savo saldžių siūlų. Baisiausia tai, jog jis taip pat ir evoliucionavo, nes sugeba keisti pavidalą ir apsimesti geidžiaumiausiais dalykais žemėje. Ir tai jau nebebuvo saldainiai ar gražus popierius su kaspinu. Dabar tai yra meilė ir ji tokia panaši į tą tamsų piktą demoną, jog tas žmogutis susidūrė su dar vienu suvokimu - jis pasiklydo.

©2009-2012 *LonelyPierot

Jis ir Jo

Atrodė, lyg muzika kurtų realų pasaulį už lango. Kiekvienas natos garsas, pasiekęs Jo ausis, atsidurdavo už lango vis kitokiu pavidalu: medžiu, krūmu, gėle, žolės kupstu. Tas plaukiantis vaizdinys atrodė toks natūralus, jog Jis ėmė abejoti, ar viskas vyksta iš tikrųjų. Atrodė, jog tai, kas už lango vyksta realiai, o visa kita - tragiška iliuzija, kurioje dabar Jis gyvena. Tunelis. Lange Jis pamatė savo atspindį ir viskas grįžo realybėn. Suglebęs, nuo gyvenimo pavargęs veidas neatitiko jokios skambančios natos ir staiga pats kūrinys neteko visos prieš tai įgautos prasmės.


NES AŠ NEBEGALIU.

Jis ir Jo pyktis

Kažkas viduje prabudo. Prisikėlė tarsi žvėris, miegojęs stingdančią žiemą ir ne laiku pažadintas pirmųjų saulės spindulių. Tas jausmas buvo toks didelis, jog jo atsiradimas privertė Jį sudrebėti iš šalčio, kuris vėliau persimainė į raudonį Jo venų išmuštame veide. Jis pasiuto ir net nebežinojo, kur dėtis. Ant stalo padėtas, beveik pilnai prirašytas popieriaus lapas staiga neteko prasmės ir atrodė vienas iš labiausiai erzinančių dalykų pasaulyje. Toks šlykščiai baltas, su dar šlykščiau sentimentaliais žodžiais. Jis sugriebė popierių ir vikriai sulamdęs jį delne, sviedė į sieną ir šis atsimušęs nuriedėjo Jam po kojomis. Šis nereikšmingas įvykis sunervino Jį dar labiau. Atrodė, tarsi ta šiukšlė klūpi prieš jį, verkdama pigiu rašalu iš kiosko ir maldaudama paskutinio atleidimo. "Tai daugiau nepasikartos". Maldavimai Jo galvoje staiga priminė tikrąją pykčio priežastį. Vienatvė. Pyktis atsitraukė lyg tykojantis žvėris ir kartu pradingo su iš akių plaukiančiomis ašaromis. Tas skausmas buvo baisesnis už viską, baisesnis už pyktį, nes Jis suprato, jog šiukšlė - ne tas popieriaus gumulėlis, šiukšlė - tai Jis pats. Be savigarbos, be vilčių, be svajonių. Žmogus, kuris viduje jau miręs, tačiau vis dar užima vietą Žemėje. Jo vertė menkesnė ir už popierėlį, nes Jis tuščias, baltas, besvoris, neprirašytas sentimentaliais žodžiais, jausmais, išgyvenimais. Toks tuščias.
Menkesnis ir už šiukšlę.
O Ji dabar kažkur toli, pats pilniausias ir laimingiausias žmogus pasaulyje.

Liūdesio nenuskandinsi - 

Liūdesys moka plaukti.

Gyvenimas nori, kad aš būčiau kūrėjas. Susikurk, sako, viską taip, kaip tik nori.
Jis drėbteli man molį. Jo daug ir jis guli ant žemės lyg priplotas blynas.
Sako, gamink kažką.
Pritupiu, ištiesiu švarias rankas ir minkau. Sunku, pirštai smenga į minkomą masę, išsitepa ir jau niekada nebenusivalo. Dvejoti taip pat negalima - užsižiūriu ir šis neminkomas ima džiūti ir įgauti pastovią formą. Nuobodu, pavargstu. Tačiau sustoti irgi negaliu. Sugalvoju, kad lipdau žmogų. Lipdau sau, todėl pradedu stengtis. Vargstu kaip tik įmanydama, nebematau nieko aplink, neatitraukiu rankų, nevalgau, negeriu, nemiegu, negalvoju. Lipdau.
Gyvenimas pyksta. Sako, gražiai sukūrei, dovanok jį man.
Padovanoju. Mano žmogus džiaugiasi gyvenimu, o jais džiaugiasi visi kiti. Aš taip ir lieku viena pritūpusi prie žemės, visa išsitepusi savo žmogaus purvu.
Gyvenimui manęs darosi gaila. Jis duoda man dar molio. Imk, sako, gamink kažką, tu geras kūrėjas, neblogai sekasi.
Pradedu vėl. Nuo rankų mano žmogaus purvas limpa prie naujojo molio. Tai bus mano naujasis žmogus.
O aš pavargau.

Norėčiau ir aš tapti molio gabalu, prisiploti prie žemės tarsi blynas ir laukti, kol kas nors pritūps, išties švarias rankas ir minkys.

Tada aš išeisiu į gyvenimą.

Jis ir Jo Prisiminimas

©2006-2012 ~candycoatedsong

"Tu nuostabi. 

Nuostabesnė už saulę, jūrą, dangų kartu sudėjus ir padauginus iš smėlio dalelių visame pasaulyje skaičiaus."
Jis atsimerkė. Tai buvo pirmosios mintys, kai galvoje iškilo Jos vaizdinys: nuoga tiek kūnu, tiek savo siela Ji sėdėjo ant lovos krašto ir tyliai niūniavo kažkokią melodiją, greičiausiai sukurtą visiškai ekspromtu ir nejučiomis. Tai buvo dažnas Jos įprotis, dėl kurio Jis kaskart eidavo iš proto ir atsimindavo beveik visas jos niūniuotas natas. Kiekvienas garsas, išėjęs iš Jos lūpų, buvo Jam tarsi didžiausia simfonija, kurios joks mocartas dar nesukūrė. Ypatingumu pasižymėjo tas suvokimas, jog Jis, toks paprastas ir menkavertis, gali visa tai girdėti dabar, kai Ji, skleisdama savo pažeidžiamą trapumą, niūniavo tik Jam. Jis norėjo tiesti ranką ir priliesti pirštų galais Jos blyškią nugarą, tačiau bijojo Ją išgąsdinti. Tyliai sučežėjo patalynė ir Ji pakilo nuo lovos. Neatsisukusi nutipeno prie atidarytų durų ir Jis suvokė, jog greičiausiai jau aušta.
Ir jeigu tik anksčiau būtų susipratęs, jog Jam iš tiesų tos kavos nereikėjo, nebūtų Jos paleidęs iš rankų.

Time Passing by.

Šiandien buvo viena iš tų dienų, kai jaučiu, jog turiu kažką padaryti. Kažką tokio ypatingo, kad paskui galėčiau tai atsiminti nostalgišką akimirką ir galbūt netgi išspausti šypseną. Šįkart atsiminiau savo foto albumą. Jis tūnojo spintos kampe tarp kitų albumų, kurie priklausė ne man. Viskas neatrodė taip meniškai - nebuvo dulkių ir suplyšusių kampučių. Tai tiesiog natūralus ir buitiškas veiksmas.
Perverčiau nuotraukas. Nuostabios. Buvo akimirkų, kai nusijuokiau balsu, kai reikėjo pamąstyti ir prisiminti, kur viskas vyko, buvo ir ašarų. Lengvai galėjau save įsivaizduoti gilioje senatvėje lygiai taip pat vartant savo albumą ir išgyvenant tokias pačias emocijas. Verkiau ne tomis ašaromis, kurias lieja moteriškės, palydėdamos jaunystės grožį, ne, tai buvo laimės ašaros. Jausmas, kad esi mylimas, jausmas, kad nepadarei pakankamai, pasistengei per mažai dėl žmonių, kurie tau visada buvo ir išliks brangiausiais. Tai niekada nepasikeis, nes tai įamžinta realioje nuotraukoje, o ne virtualioje erdvėje, iš kurios taip greitai visi pasišalina. Kaip ir iš gyvenimo.
Ir vis dėl to, supratau, kad užaugau. Dabar puikiai suprantu savo elgesį ir žinau ko noriu, o ko ne. Tas ilgas savęs pažinimo kelias buvo varginantis ir pilnas tokių atsiminimų, kurių jau nepamiršiu niekados. Mane užaugino patys žmonės, pats skausmas ir mano pačios patyrimai. Ne todėl, kad taip pasakė tėvai ar perskaičiau internete. Tai patyriau aš pati. Skaudus tas pajautimas, kai vaikystė vis labiau tolsta ir tu privalai ją paleisti, nes taip sutvarkyta gamta, toks gyvenimo ciklas. Tiesiog. Tiesiog taip yra.

Didžiausi melai, kuriuos esu girdėjusi:

1. "Aš tikrai labai noriu, bet negaliu."
2. "Tuoj, jau išėjau iš namų."
3. "Aš nemėgstu kalbėti apie save."
4. "Tikrai gražu, tau tinka."
5. "Man nerūpi, ką apie mane mano kiti."
6. "Imk, man ne gaila."
7. "Niekada negalėčiau to padaryti."
8. "Aš nežinau."

Nepatinka man Valentino diena. Kažkoks pretekstas padaryti tam, ką galėtum kiekvieną eilinę dieną.
Bet šiais metais gavau tikrai neeilinę dovaną.

Tik dabar, visai netyčia pamačiusi Tom&Jerry vaizdo klipuką, supratau, jog ir mes po daug metų lygiai taip pat seilėsimės kaip ir mūsų tėvai, išvydę senąją animaciją televizoriaus ekranuose.


Imu justi laiko tėkmę.

Ir galbūt dabar galėčiau parodyti tau savo piešinius.

Skęstame kartu, bet mirštu aš vienas.

Šiandien pramerkiau akis su reikalu. Pačią pirmą proto veikimo akimirką jau žinojau, ką turėsiu padaryti. Ne iš noro, iš būtinybės. Man tai be galo elementaru, bet gyvybiškai būtina, nebegalėjau likti vienas įkalintas tarp keturių sienų, apsuptas savo nepilnumo jausmu bei apgailėtinai neprotingų minčių. Aš privalėjau sutikti žmogų ir jis privalėjo sutikti mane.
Papusryčiavau, kaip įprasta, vienas. Aplink sėdėjo šeima, visada susirūpinusi visų reikalais, išskyrus mano. Per tiek metų buvau įpratęs klausytis ir kalbėti tai, kas įdomu pašnekovui, todėl rytiniai svaičiojimai apie tapetų spalvą ir jos suderinamumą su plytelėmis atrodė visai pakenčiami. Netrukus po pigių atsisveikinimų išsiskirstėm savais keliais. Skirtumas tas, jog jie skrido su tikslu, o aš buvau paliktas ropoti purvinu sniegu man nežinomais takais. Nežinojau aš kur eisiu ir ką sutiksiu.
Beveik nauji iš tėvo skolinti batai kosėjo ir springo nuo skystos masės ant gatvės. Myniau negailestingai, nors galvoje ir kirbėjo mintis, jog paskui teks tuos pačius batus valyti lyg po karo laimėtą trofėjų. Iš dangaus lėtai krito maži, į mūšį skubantys kareivukai, tačiau skubėjo jie nepakankamai ir aplamai mažai žalos tedarė. Praūžė mašina. Tokiu atstumu, jog vos savo alkūne nenuvaliau gerajam žmogui šoninio automobilio stiklo. Galėjau plūstis, nesileisti aplenkiamas ir vytis, bet aš žmogus ramios dvasios, tegu rieda tas metalo gabalas, galbūt man pasiseks, ir pravalys man kelią.
Visai nemeniškai prieky savęs pamačiau grakščiai gatve linguojančią figūrą. To apibūdinti žodžiais neįmanoma,  nesu tikras ar pats geriausias tapytojas tinkamai parinktų spalvas nutapyti fonui, supančiam tą būtybę, nes atrodė, viskas aplink neteko esmės.
Ir tai buvo mūsų pirmas susitikimas. Nekaltas, netikėtas, atsitiktinis.
Sėdėjau prieš ją pigioje kavinėje ant apdriskusios kėdės. Aplink žmonės tyliai klegėjo ir nekreipė į mus dėmesio. Tik kartais pusgirčio jauno vaikino akys nuslysdavo jos iš prabangaus paltuko kyšančia koja. Ji atsivertė savo užrašų knygutę, o aš tylėjau. Perskaičiusi porą eilučių, ji pakėlė savo koketiškas akis į mane, šitaip prašydama, jog pakomentuočiau. Poetė. Visada nešiodavosi savo užrašus ir kartais iš per didelio išdidumo skaitydavo garsiai. Ji troško pripažinimo, šlovės. Visai nepoetiškos dvasios moteris, kasdien save puošdama įvairiausiais būdais, neįžvelgė tikrojo grožio mano akyse, kai žiūrėdavau į ją ilgesingu žvilgsniu ir svajodavau apie ją visur ir visaip.
-Gražu,- atsakiau. Ir iš tiesų, eilės gražios, bet kai suvokiau, jog poetas jose nepaslėpė jokios idėjos ir savo jausmų, mane supykdė. Ir aš tai slėpiau.
Man reikėjo daugiau, nei ji galėjo man pasiūlyti. Ji tebuvo pigi, išpuošta, tuščia lėlė, kurią akimis rydavo kiekvienas praeivis ir šitokiu būdu, atrodo, išsiurbė iš jos visą prieš tai buvusį žmogiškumą. Egoistiška, arogantiška.
Ir vis dėl to aš vis dar čia.

Noriu patirti meilę. Tokią tyrą, be reikalavimų, nuostatų ir principų. Noriu turėti draugą, kuriam galėčiau bet kada sakyti bet ką, kad ir pačią kvailiausią nesąmonę ir vis tiek likti suprasta. Juoktis netinkamoje vietoje, netinkamu laiku. Noriu žaisti: bėgioti, lakstyti, šokti kartu. Sėdėti vienoje vietoje, gulėti ant grindų, žiūrėti į lubas. Nuobodžiauti. Linksmintis.
Noriu žmogaus. Dvasiškai ir fiziškai. Visada ir visur.

©2011-2012 *ArtOriginal

 Ir vieną dieną įsimylėsiu. Taip stipriai ir tyrai, be reikalavimų, nuostatų ir principų. Greičiausiai, nesulauksiu nieko atgal. Tai, tiesą pasakius, būtų sumautai teisinga.

Tas jausmas, kai prisimeni žmogų arba susiduri su jo likučiais virtualioje internetinėje platybėje. Jis priklauso nuo to, kas tave su tuo žmogumi siejo. Dažniausiai jis man pasireiškia liūdesiu.

Ak, žmonės! Kiek jūsų daug ir jūs visi tokie skirtingi! Kaip patikti kiekvienam?
O kaip patikti tam pačiam svarbiausiam - sau?

Apsižvalgai ir aplink save matai tiek daug gražių ir protingų žmonių. Visi jie kažkuo geresni už tave. Pasitaiko, kad ir prastesni, bet atvejis itin retas ir nediskutuotinas (moralės reikalas). Tą akimirką minioje pasijauti toks mažytis ir vienišas, be galo tuščias. Visi prieš tai patirti laimėjimai ėmė ir išblėso. Puff - nebėra. Tada užsigeidi, kad ir tu taip pat lengvai išnyktum. Puff - ir tu vis dar čia.
Ir tu visad čia būsi.

Kaip kvaila grįžti ten, kur buvai labai seniai. Absurdiška, kai viskas lieka taip pat, kaip ir palikus: tos pačios vietos, tie patys veidai ir tos pačios klaidos. Tada supranti - niekas niekada nesikeičia.